Aš ne bailys, bet aš bijau! Nenaudingas sargas: 100 kg svorio vokiečių dogas bijo visko pasaulyje

Krisas ir Vaili Fultonai iš Ontarijo pripažįsta – apsikvailino jie su šuneliu. Bet, po teisybei, kas galėjo šitai numanyti? Vokiečių dogo šuniukas išaugo, kaip ir numatyta, į milžinišką šunį, tačiau liko sentimentaliu bailiuku – nei nuožmumo, nei rūsčios išvaizdos. Vieni juokai.

Iš išvaizdos Briuskis, taip vadina šunį, toks normalus dogas – didžiulis. Ūgis ties ketera beveik metras, sveria vos mažiau nei 100 kg. Daugiau už šeimininką, tiesą pasakius!

Fultonai visada norėjo didelio šuns, tokio kad oi! Namo saugotojo, gynėjo ir priešų nugalėtojo. Jie pasiėmė Briuskį – 7 savaičių amžiaus šunelį. Jis tada svėrė 6 kg ir buvo toks nerangus, todėl jų niekas nesutrikdė. Šuniukas augo taip kaip reikia, priaugo masės, tačiau piktumo ar kažko panašaus į tai jame visiškai neatsirado. Dar daugiau – sulaukus vienerių, teko pripažinti, kad Briuskis išaugo visišku bailiuku.

Aš ne bailys, bet aš bijau! Tai kaip tik apie Briuskį, kuris labai smalsus, mielas ir bendraujantis su visais
be išimties. Tačiau susidūręs su kažkuo nesuprantamu ar grėsmingu teikia pirmenybę greitam išnykimui.

Net grėsmingai nukreiptas į jo pusę obuolio graužtukas ar kojinė gali pergąsdinti šunelį. O dar jis bijo įvairių garsų ir mėgsta atbėgęs slėptis ant šeimininko rankų, nuo ko šis įsminga į sofą.

Kaip išsiaiškino Fultonas, perauklėti Briuskį nerealu, toks jau jo charakteris. Tai sudėtingas momentas, su kuriuo susiduria vokiečių dogų savininkai – nepaisant savo galingumo, šios veislės šunys neretai renkasi labai taikų elgesį ir net nusileidžia smulkiems ir įžūliems gyvūnams. Na labai baisus katinas!