Aš norėjau nubausti savo vyro sūnų, bet jo reakcija mane tiesiog nustebino…

Kai pasakiau, kad Viktoras liks namuose su korepetitoriais, buvau tikra, kad elgiuosi teisingai. Mano sūnus Danielius stengiasi, dirba, siekia tikslų. O Viktoras… na, ką Viktoras? Nuolatiniai dvejetai, pastabos, abejingumas viskam. Ir taip, galvojau, kad jam būtų naudinga pajusti pasekmes. Aš tikrai norėjau teisingumo, kaip man tada atrodė.

Bet kitą dieną Viktoras pats priėjo prie manęs. Be iššūkio, be nuoskaudos, net be įprastos paaugliškos paniekos. Tiesiog atsistojo virtuvės durelėse, tvirtai laikydamas savo rankose vadovėlį.
– Noriu važiuoti su jumis, – tyliai pasakė jis. – Noriu įrodyti, kad galiu.

Jei jis būtų šaukęs, trenkęs durimis — būčiau pasiruošusi. Bet štai tam… ne.
Aš tik linktelėjau:
– Gerai. Bet supranti, kad tiesiog taip niekas nepasikeis?
– Suprantu. Duok man šansą.

Ir jis pradėjo mokytis. Tikrai mokytis. Ne penkias minutes dėl akių, o valandomis. Korepetitorius, kurį aš pasikviečiau, vėliau sakė mano vyrui, kad tokio stengimosi iš Viktoro jis niekada nematė. O aš… pirmą kartą žiūrėjau į jį ne kaip į „problemą“. Jis ateidavo pas mane su sąsiuviniais, klausdavo, ar teisingai išsprendė. Pykdavo, kai suklydo. Perrašydavo po tris kartus.

Po savaitės jis atnešė pirmus gerus pažymius. Tikrus, užsidirbtus. Švietė visas, tarsi būtų laimėjęs olimpiadą.
– Matei? – paklausė jis, tarsi jam būtų svarbi būtent mano nuomonė.
Ir man pasidarė gėda. Labai. Nes anksčiau aš jame nemačiau net bandymo tapti geresniu. O jis, pasirodo, tiesiog netikėjo, kad kažkam reikalinga jo sėkmė.

Vakare pakalbėjau su vyru. Pasakiau, kad, galbūt, per daug spaudžiau. Kad lyginti jį su Danieliumi — tai nesąžininga. Vaikai gi ne vienodi, net jei gyvena po vienu stogu. Vyras tik linktelėjo:
– Jis seniai norėjo, kad tu juo patikėtum.

Ši frazė mane pribloškė. Aš gulėjau naktį ir galvojau: kaip dažnai mes patys laužome paauglius, net nepastebėdami? Reikalaujame, lyginame, „auklėjame“. O jiems gi reikia tik vieno — kad juos pastebėtų.

Dieną iki išvykos jis vėl priėjo prie manęs.
– Na, ką… užsidirbau?
Jo akys buvo tokios atviros, tokios nuoširdžios, kad tuo momentu supratau: taip, jis tai užsidirbo ne pažymiais, o savo noru nebetapti fone mūsų šeimoje.

Važiavome visi kartu. Ir pirmą kartą per ilgą laiką pamačiau jį besijuokiantį, įsitraukusį, gyvą. Ir supratau: kartais vaikui nereikia ribos, o rankos, kurios jis galėtų įsikibti.

Bet nuo to laiko mane kamuoja viena mintis. O kas, jei jis nebūtų priėjęs? Neprašęs? Jei būtų tylėjęs, kaip tai daro daugelis paauglių? Aš taip ir toliau laikyčiau jį tingiu ir necharakteringu?

Sakykite sąžiningai: ar jūs visuomet pastebite, kai vaikas šalia tiesiog tyliai laukia, kad juo patikėtų?