Aš palikau žmoną, kai ji sunkiai susirgo, ir išėjau pas jauną meilužę. Po dvejų metų buvusi žmona pasveiko, o man prasidėjo tas gyvenimas, apie kurį svajojau — bet pasirodė, kad svajojau ne apie tai…

Mano žmona susirgo, kai jai buvo keturiasdešimt dveji. Vėžys. Agresyvi forma, sunkus gydymas, ilga reabilitacija. Gydytojai suteikė penkiasdešimt procentų šansų išgyventi.

Buvome susituokę aštuoniolika metų. Dvi dukterys — dukrai šešiolika, sūnui keturiolika. Įprasta šeima, įprastas gyvenimas. Ne be problemų, bet stabilus.

Kai prasidėjo ligoninės, chemoterapija, begaliniai tyrimai — aš neiškenčiau. Mano žmona iš energingos moters virto šešėliu. Sumažėjo svoris, nuplikusias, nuolat pavargusi, blyški. Namie tvyrojo vaistų kvapas. Kiekviena diena — ligos priminimas.

Aš dirbau, grįždavau namo, ir ten vėl ligoninė. Žmona ant sofos po pledu. Vaikai su raudonomis akimis. Tyluma, baimė, blogiausio laukimas.

Pradėjau užtrukti darbe. Nenorėjau važiuoti namo. Ten buvo liga, silpnumas, bejėgiškumas. O man buvo keturiasdešimt penkeri, jaučiausi jaunas, pilnas jėgų.

Darbo vietoje atsirado nauja darbuotoja. Dvidešimt aštuonerių, graži, linksma, be problemų. Su ja buvo lengva — jokių pokalbių apie gydymą, prognozes, baimę mirties. Tik juokas, flirtas, lengvumas.

Pradėjome susitikinėti. Iš pradžių kava po darbo. Po to vakarienės. Tada nuomojau numerį viešbutyje.

Sakiau sau, kad turiu teisę į laimę. Kad neprivalau skęsti kartu su žmona. Kad nepasirašiau būti slaugytoju. Kad gyvenimas vienas, ir aš nenoriu jo praleisti ligoninėse.

Po pusmečio gydymo pasakiau žmonai, kad išeinu. Ji gulėjo po eilinės chemijos procedūros, vos galėjo kalbėti. Paaiškinau, kad daugiau negaliu, kad tai viršija mano jėgas, kad man reikia toliau gyventi.

Ji neverkė. Tiesiog linktelėjo. Paprašė netraumuoti vaikų, leisti pasakyti jiems pačiai.

Po savaitės išsikėliau. Persikėliau pas meilužę. Vaikai su manimi nekalbėjo mėnesį. Po to pradėjo, bet šaltai, formaliai.

Pirmieji metai su meiluže buvo kaip pasakoje. Mes keliaudavome, eidavome į restoranus, užsiiminėdavome seksu, gyvenome lengvai ir be įsipareigojimų. Jokių ligoninių, jokio sunkumo. Pirmą kartą po daugelio metų jaučiau laisvę.

Buvusi žmona tęsė gydymą. Mokėjau alimentus, kartais skambindavau vaikams. Jie sakydavo, kad mama kovoja, kad jai sunku, kad jie jai padeda. Aš klausiau ir jaučiau palengvėjimą, kad tai nebe mano atsakomybė.

Po dvejų metų žmona pasveiko. Gydytojai sakė — remisija, vėžys atsitraukė. Vaikai rašė man džiaugsmingą žinutę. Pasveikinau, bet ypatingai nesigilinau.

O tada pradėjau pastebėti detales santykiuose su meiluže.

Kai aš užsikrėčiau paprasta peršalimo liga — temperatūra, sloga — ji susierzino. Sakė, kad per daug skundžiuosi, kad tai tik peršalimas. Išeidavo pas draugę, kad neužsikrėstų.

Kai kalbėjau apie ateities planus — apie bendrą butą, apie vaikus — ji vengdavo temos. Sakydavo, kad per anksti, kad reikia tiesiog mėgautis momentu.

Mačiau, kaip ji žiūri į kitus vyrus. Jaunus, sportiškus. Kaip flirtuoja su padavėjais, su kolegomis.

Kartą nugirdau jos pokalbį su drauge. Ji juokėsi, sakė, kad esu laikinas variantas. Kad susitikinėja su manimi, kol neras geresnio. Kad aš jau ne jaunystėje, kad po dešimties metų tapsiu senas, o jai tik trisdešimt.

Pamačiau save jos akimis. Vyras per penkiasdešimt, kuris paliko sergančią žmoną. Kuris pasirinko lengvą kelią vietoj atsakomybės.

Pradėjau sekti buvusios žmonos profilį socialiniuose tinkluose. Ji kėlė nuotraukas — kelionės, susitikimai su draugais, šypsenos. Plaukai ataugo, ji vėl atrodė sveika. Graži. Laiminga.

Laimingesnė, nei per visus mūsų santuokos metus.

Vaikai rašė įrašus apie ją — kokia ji stipri, kaip ja didžiuojasi, kaip ji kovojo ir nugalėjo. Pavadino ją herojumi.

O apie mane neužsiminė visai. Tarsi manęs neegzistuotų.

Gulėjau naktimis šalia meilužės ir supratau — aš iškeičiau tikrą dalyką į klastotę. Žmona kovojo už gyvenimą, parodė neįtikėtiną stiprybę. O aš mačiau tik silpnumą, ligą, nepatogumą.

Aš bėgau ne nuo ligos. Aš bėgau nuo atsakomybės, nuo būtinybės būti stipriu, kai sunku.

Meilužė buvo gražus įpakavimas. Lengvas, linksmas, be problemų. Bet kai man tapo sunku — net dėl peršalimo — ji nenorėjo būti šalia.

O žmona praėjo per pragarą ir išgyveno. Be manęs. Tapusi stipresnė, nei aš kada nors buvau.

Prieš pusmetį meilužė paliko. Rado ką nors jaunesnį, turtingesnį. Sakė, kad mes norime skirtingo gyvenimo. Likau vienas nuomojamame bute.

Vaikai bendrauja su manimi, bet formaliai. Per šventes važiuoja pas motiną. Manęs nekviečia.

Neseniai pamačiau buvusios žmonos nuotrauką su vyru. Jie laikėsi už rankų, šypsojosi. Vaikai parašė įrašą — džiaugiasi, kad mama vėl laiminga, kad ji nusipelnė meilės po visko, ką išgyveno.

Aš sėdėjau ir žiūrėjau į tą nuotrauką. Ji švytėjo laime. Rado žmogų, kuris vertina jos stiprybę, o ne bėga nuo jos silpnumo.

O aš likau su supratimu, kad didžiausia mano gyvenimo klaida — ne neištikimybė, ne skyrybos. O tai, kad kai ji kovojo už gyvenimą, aš mačiau problemą, o ne herojizmą.

Kad pasirinkau lengvą kelią. Ir praradau žmogų, kuris pasirodė stipresnis už mane visomis prasmėmis.

Atsakykite nuoširdžiai: ar nusipelniau atleidimo? Ar yra poelgių, po kurių antrojo šanso negali būti?