Aš pasiruošusi palikti vyrą ir vaiką, kad būčiau laiminga

Aš ištekėjusi jau 8 metus, todėl visada smerkiau tas, kurios bando megzti santykius su vedusiais vyrais. Bet, kaip sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas. Vienas vakaras apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis, privertęs peržiūrėti savo principus.

Prieš kelis mėnesius mano vyrą paaukštino. Ta proga jo darbe nusprendė suorganizuoti nedidelę šventę. Aš, žinoma, buvau irgi pakviesta kartu su juo. Neilgą oficialią dalį ir kolegų sveikinimus pakeitė furšetas. Sutuoktinis supažindino mane su bendradarbiais, tarp kurių buvo Povilas.

Jaunas, aukštas ir nevedęs – jis iškart patraukė mano dėmesį. Ir ką ten mano, jis aiškiai buvo moterų numylėtinis, jos taip ir sukosi aplink jį visą vakarą. Jau namie sugavau save nuolat begalvojančią apie Povilą.

Su vyru pas mus puikūs santykiai, maža dukrelė, jis niekada nesuteikė man dingsties suabejoti jo jausmais. Tačiau ši pažintis nedavė man ramybės.

Po poros savaičių susidūriau su Povilu prekybos centre. Pasisveikinusi norėjau greitai praeiti pro šalį, bet jis mane sustabdė. Pora bendrų frazių apie vyrą, darbą ir štai aš jau geriu su juo kavą artimiausioje kavinėje.

Kodėl priėmiau jo kvietimą? Nežinau. O ir jis pakvietė mane ne šiaip sau. Reiškia, tai buvo abipusė simpatija ir noras tęsti mūsų bendravimą.

Mes apsikeitėme telefonais. Supratau, kad elgiuosi neteisingai, tačiau noras pažinti Povilą artimiau buvo stipresnis. Pradėjome slapta susitikinėti.

Aš lyg moksleivė bėgdavau į pasimatymus, kol vyras buvo darbe, o dukra darželyje. Kažkuriuo momentu visiškai pamiršau sutuoktinį, pasinėrusi į romaną. Gaminimas ir namų rūpesčiai vyko automatiškai, jau nebelaukiau vyro po darbo, nors mylėjau kaip ir anksčiau.

Kartą Povilas pakvietė mane vakarienės. Dukrą savaitgaliui nuvežiau tėvams, o vyrui pasakiau, kad einu su draugėmis į kiną. Ar jis manimi patikėjo?

Galbūt, bet jo žvilgsnyje jau buvo įskaitomas nepasitikėjimas. Jis pasisiūlė mane nuvežti, bet aš pasakiau, kad jau išsikviečiau taksi ir paskubom išbėgau.

Namo grįžau vėlai. Vyras nemiegojo, jis kažką ėmė įtarinėti, tačiau neturėjo jokių įrodymų. Mačiau, kad kol mano pilve skraido drugeliai, jį kažkas kankina iš vidaus. Nenorėjau klausti, bijojau rimto pokalbio ir demaskavimo.

Po tos vakarienės dažniau ėmiau dingti vakarais. Nenorėjau leisti laiko su šeima, mane ėmė vilioti laisvė. Vyras ėmė dažnokai išgėrinėti. Kartą man pasidarė baisu.

Baisu ne dėl to, kad iškils visos mano nuodėmės, tai buvo baimė prarasti šeimą. Pajutau, kad atitolau ne tik nuo vyro, bet ir nuo vaiko. Tada nusprendžiau baigti romaną su Povilu.

Apie mėnesį nebendravome, vengiau susitikimų, neatsakiau į skambučius. Tačiau jis nesiruošė manęs paleisti. Kai eilinį kartą grįžau vėlai, vyras nemiegojo.

Manęs laukė rimtas pokalbis. Jis nekėlė skandalo ir nepradėjo pamokslauti man dėl neištikimybės, tiesiog pasakė, kad viską žino ir ruošiasi duoti skyryboms.

Tuo momentu man pasidarė baisu ir tuo pačiu lengva. Jaučiau savo neteisumą, tačiau nesiruošiau teisintis. Vyras pasakė norintis, kad vaikas liktų su juo.

Pagalvojusi apie jo pasiūlymą supratau, kad jis teisus ir dukrai tikrai bus geriau su juo, o ne su tokia mama. Juk aš vėl prapulsiu pasimatymuose, kol ją prižiūrės močiutė. Dabar laukiame teismo, kad galutinai taptume svetimais žmonėmis. Ir aš nieko nesigailiu.