Autobusų stotelėje močiutė verkė į telefoną: „Anūkėli, žinoma, pervesiu…“ — bet tai, kas įvyko toliau, mane užklupo netikėtai…

Stoviu stotelėje. Šalta, autobusas nevyksta, žmonės laukia be kantrybės. Šalia stovi tvarkinga maždaug 75 metų močiutė, apsivilkusi pilku paltu, apsisukusi skara. Telefonas priglaustas prie ausies ir ji garsiai sako:

— Anūkėli, oi, kaip čia taip nutiko? Žinoma, pervesiu, turiu pinigų, nesijaudink, mielasis.

Iškart pasijutau įtarus. Na, klasika — „anūkas pateko į bėdą“. Dabar ji perves visas savo santaupas, o anūkėlio ir pinigų daugiau nebepamatys. Priėjau arčiau, šiek tiek nedrąsiai:

— Atsiprašau, prašau neapsirikti, bet, atrodo, kad jums skambina sukčiai. Geriau perskambinkite anūkui, pasitikrinkite.

Ji pažiūrėjo į mane pro akinius — žvilgsnis ramus, net kažkiek žaismingas. Ir tokiu tonu, tarsi kalbėtų ne apie bėdą, o apie orą, pasakė:

— Na, žinau aš, mielasis, kad čia sukčiai.

Aš sustingau.
— Ta prasme… žinote?

— Taip, tiesiogine prasme, — pasakė ji ir šyptelėjo. — Jie man jau savaitę skambina. Vis naujas pasakas kūrėjai. Pirmiausia „anūkas pateko į avariją“, tada „anūkas apvogtas“, dabar va „anūkui reikia skubios operacijos“. Galvoja, kad esu senutė kvailutė.

Ji nuleido balsą ir mirktelėjo:
— O aš dabar žaidžiu su jais. Tebūnie užsiėmę.

— Žaidžiate su jais? — paklausiau aš.

— Žinoma! — pagyvėjo ji. — Vieną kartą pasakiau, kad pervedžiau pinigus, bet suklydau numerį. Tegul laukia, sakau. Antrą kartą — kad nuėjau į banką, o ten eilė. Trečią — kad bankas užblokavo kortelę. Jie skambina, jaudinasi, prašo paskubėti. Aš klausausi ir geriu arbatą. Įdomiau, nei žiūrėti žinias per televizorių.

Ji sukikeno ir pridėjo:
— Šiandien jau trečias skambutis. Dabar pasakysiu, kad pervedžiau, o rytoj tegu tikrina. Tegu dirba šiek tiek, o ne tik liežuviais mosuoja.

Aš nebeištvėriau ir nusikvatojau.
— Klausykite, jūs esate tikra didvyrė.

— Kokia gi ten didvyrė, — numojo ranka. — Jau atsibodo, kad mus visus laiko kvailais. Galvoja, kad senatvė — tai naivumas. O aš manau, kad senatvė — tai patirtis, tik be skubėjimo.

Ji pašalino telefoną, susitvarkė šaliką ir pažvelgė į tolį, kur pagaliau pasirodė autobusas.
— Viskas, aš važiuoju. Gero jums dienos.

Stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji lėtai įlipa į autobusą, kaip atsisėda prie lango ir išsitraukia telefoną.
Ir staiga pagalvojau: kokios gi įvairios būna močiutės. Vienos — patiklios, kurių gaila iki ašarų. O kitas — tokios, kad tik sukčiai jų gailėtųsi.

O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje — įsikištumėte į pokalbį, tikėdamiesi įspėti apie sukčius?