Sesuo buvo įsitikinusi, kad mūsų dėdė per jos vestuves padovanos jai raktus nuo buto. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia ir jis jai įteikė netikėtą dovaną

Mano tėtis turi jaunesnį brolį Povilą. Kai 90-aisiais visi pinigai virto paprastais popierėliais, mūsų šeima prarado visų santaupų vertę. Tada mes gyvenome labai skurdžiai.

Mums su sese tuomet sukako 5 ir 8 metai. Aš jaunesnioji. Tuomet tėvams teko pigiai parduoti beveik visą nekilnojamąjį turtą, kad atsirastų lėšų pragyvenimui.

Dėdė Povilas, matydamas, ką tenka patirti mums, vaikams, ir mūsų tėvams, kad mes nebadautume, nusprendė niekada neturėti vaikų iš baimės jų neišmaitinti.

Nuo tada jis nustojo tikėti valdžia ir ėmė kliautis tik savimi. Jam pavyko įkurti nuosavą verslą, pradėjo neblogai uždirbti, o pinigus pervesdavo į įvairius užsienio valiutos bankus.

Dar tada sakė, kad pensijos čia niekas nesulauks ir jis nemėtys pinigų pavėjui. Taigi, jo „pensija“ šiuo metu yra indėliai, kuriuos jis galės pasiimti po kelerių metų. Dėdė Povilas gyvena labai pasiturinčiai, turi kelis butus, kelis automobilius, jo verslas klesti iki šiol.

Prieš pusantrų metų mano sesuo ištekėjo. Dėdė Povilas buvo tarp pačių gerbiamiausių svečių, juk sesuo
buvo įsitikinusi, kad jis padovanos jai butą.

Tačiau dėdė įteikė jai kitą dosnią dovaną – kelionę jauniesiems į 5 žvaigždučių viešbutį. Jis visada mus mylėjo. Mes jam buvome lyg savi vaikai. Visada įdėdavo pinigėlių į kišenę. Niekada nieko neatsakydavo. Po vestuvių sesuo atsisakė su juo kalbėtis.

Nė karto nepaskambino nei iš kelionės, neatsakė į žinutes. Kai jie grįžo, ji tiesiog ėmė raudoti. Pasirodo, ji tikėjosi dovanų nekilnojamojo turto. Žinojo, kad dėdės sąskaitose daug pinigų, galvojo, kad dovana bus butas jauniesiems.

Kai ją raminau, pasakiau: „Tik neišsakyk jam šitų pretenzijų“. Tačiau pavėlavau, nes sesuo jau spėjo viską pasakyti dėdei. Paskui ėjau pas jį atsiprašinėti už seserį.

Dėdė neleido užbaigti, pasakė, kad atsiprašinėjama tik už savo, o ne už svetimus poelgius. Tai dabar ir nebendrauja su mumis jau pusantrų metų. Apmaudu. Tačiau jį galima suprasti. Aš irgi netekčiau pasitikėjimo žmonėmis, jei mano giminės ir artimieji norėtų iš manęs tik pinigų.