Brolis paprašė pinigų „trims mėnesiams, prisiekiu“ — praėjo metai, telefonas tylėjo — ir štai pamatau jo naują automobilį, priparkuotą prie mūsų namų, ir parašau jam trijų žodžių žinutę, kuri viską išspręs.

Mes su broliu visada buvome artimi. Mūsų amžiaus skirtumas — treji metai, augome viename kambaryje, o po tėvų mirties likome tik mudu. Buvau įpratusi manyti, kad mes vienas kitą turime — ir kad tai kažką reiškia.

Jis paskambino lapkritį. Pasakė, kad pateko į sudėtingą situaciją — darbas nestabilus, nuoma pabrango, trūksta pinigų vienam mokėjimui padengti. Paprašė dviejų šimtų tūkstančių. Trims mėnesiams — tai pakartojo du kartus. Prisiekiu, pasakė jis. Aš juk tavo brolis.

Tą pačią dieną pervedžiau. Neprašiau jokio raštelio. Nekėliau jokių sąlygų. Tiesiog pervedžiau — nes jis mano brolis ir nes prisiekė.

Vasarį pati jam parašiau — paklausiau, kaip sekasi, nė žodžio apie pinigus. Jis atsakė trumpai — viskas gerai, užsiėmęs, susiskambinsime. Daugiau neberašė.

Kovą paskambinau. Ragelio nepakėlė. Perskambino po dviejų dienų — pasakė, kad viskas sudėtinga, kad kol kas negali, kad netrukus viskas išsispręs. Aš nespaudžiau. Pasakiau gerai, suprantu.

Po to — tyla. Mėnuo, du, trys. Vasarą parašiau jam per gimtadienį. Jis atsakė vienu žodžiu — ačiū. Ir daugiau nieko.

Trys mėnesiai virto metais. Nustojau laukti. Ne todėl, kad susitaikiau — tiesiog supratau, kad laukti nebėra ko ir kam.

Penktadienio rytą pažvelgiau pro langą. Kieme stovėjo nepažįstamas automobilis — naujas, tamsiai mėlynas, su laikinais numeriais. Žiūrėjau į jį kokias tris minutes, nesuprasdama, kodėl jis man kelia nerimą.

Paskui pamačiau brolį. Jis išėjo iš gretimo namo laiptinės — pasirodo, buvo užsukęs pas bendrą pažįstamą — paspaudė pultelį, automobilis sumirksėjo. Jo automobilis. Naujas. Akivaizdžiai įsigytas ne vakar — užtikrintai atrakino, numetė krepšį ant galinės sėdynės, užvedė net nežiūrėdamas.

Stovėjau prie lango ir žiūrėjau.

Jis nepakėlė galvos. Nepažvelgė į mano langus. Išvažiavo.

Pasiėmiau telefoną. Atsidariau mūsų susirašinėjimą — paskutinė jo žinutė buvo tas pats „ačiū“ per gimtadienį, prieš keturis mėnesius. Parašiau tris žodžius. Ne apie pinigus. Ne apie automobilį. Tris žodžius, kurie viską uždarė iš karto.

Jis perskaitė po septynių minučių. Neatsakė.

Neatsakė nei tą dieną, nei kitą. Po savaitės parašė ilgą žinutę — apie aplinkybes, apie tai, kad ketino grąžinti, apie tai, kad automobilis nupirktas lizingu ir tai ne visai tai, ką aš manau. Perskaičiau. Neatsakiau.

Pinigus jis grąžino dalimis — po dviejų mėnesių nuo tos žinutės. Be skambučio, tiesiog pervedimai kas kelias dienas. Paskutinis pervedimas atėjo su prierašu — viskas, atsiskaityta.

Aš patvirtinau gavimą. Vienu žodžiu.

Nuo to lapkričio mes nebesikalbame. Nesusipykome — tiesiog nustojome. Kartais galvoju, kad praradau ne pinigus. Pinigai sugrįžo. O tai, kas buvo iki to skambučio — ne.

Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad parašiau tuos tris žodžius ir nepradėjau nieko aiškinti, ar vis dėlto reikėjo paskambinti ir pasikalbėti tiesiai?