Buvęs vyras, kurio nemačiau 20 metų, pažadėjo sūnui atiduoti butą: Tačiau iškėlė sąlygą – turiu vėl už jo tekėti

Ištekėjau, kai man buvo 25 metai. Mes su Povilu buvome beprotiškai įsimylėję, ir man atrodė, kad tai meilė visam gyvenimui. Po metų gimė mūsų sūnus, ir gyvenimas priminė pasaką. Tačiau po kelerių metų viskas pasikeitė. Povilas pradėjo mane apgaudinėti ir neištikimybė tapo paskutiniu tašku mūsų santykiuose. Ilgai kentėjau, nes nenorėjau, kad mano sūnus Augis augtų be tėvo. Tačiau vieną dieną mano kantrybė išseko.

Pasiėmiau 5 metų vaiką ir grįžau pas tėvus. Povilas tuo metu per daug nesijaudino, greitai susirado kitą moterį ir išvyko į užsienį. Po skyrybų jis daugiau niekada nesusisiekė nei su manimi, nei su sūnumi. Atrodė, kad jis tiesiog išnyko iš mūsų gyvenimo 20 metų. Augį auginau viena, nes tėvai mirė gana anksti.

Baigęs mokyklą, mano sūnus išvyko studijuoti į kitą miestą. Jis visą laiką nuomojosi butą, o aš stengiausi jam padėti, kiek galėjau. Tačiau nupirkti būsto aš negalėjau. Nepaisant to, Augis niekada manęs dėl to nekaltino, sakydamas, kad pats sugebės viską susitvarkyti.

Tačiau neseniai viskas pasikeitė. Sūnus nusprendė vesti. Šiuo metu jis turi problemų su darbu, todėl nebegali sau leisti nuomotis buto. Pastaruoju metu jis vis dažniau skundėsi, kad neturi savo būsto. Tik neseniai supratau, kodėl jis staiga pradėjo tai minėti. Pasirodo, jo tėvas grįžo.

Nežinau, kaip jie susisiekė, bet jie užmezgė ryšį. Povilas pažadėjo Augiui atiduoti dviejų kambarių butą, kurį paveldėjo iš savo tėvų. Tačiau iškėlė sąlygą: aš turiu vėl už jo tekėti ir leisti jam gyventi mano bute.

Sūnus atėjo pas mane prašyti, kad sutikčiau. Jis sakė, kad vis tiek gyvenu viena, nes po skyrybų taip ir nesusiradau kito vyro. Kam man likti vienai visą likusį gyvenimą?

Tačiau aš jaučiuosi puikiai. Paskutinius 20 metų gyvenu ramų ir stabilų gyvenimą. Kai buvau ištekėjusi, visa namų ruoša buvo tik mano atsakomybė, kol Povilas pramogavo. Ar man to reikia? Pasakiau apie tai Augiui, tačiau jis įsižeidė.

Jis pradėjo rėkti, kad niekada apie jį negalvojau – nei tada, kai palikau jo tėvą, nei dabar. Tai mane labai skaudino. Visą gyvenimą skyriau sūnui, o dabar jis ateina su absurdiškais prašymais ir pyksta, kai atsisakau.

Ar aš neteisi? Ką turėčiau daryti ir kaip atkurti santykius su sūnumi?