Dukra iki šiol negali man atleisti, kad neapmokėjau jos studijų

Dukrai 27 metai, tačiau ji iki šiol stengiasi su manimi nebendrauti. Demonstratyviai ignoruoja šeimyniniuose pasisėdėjimuose, nesveikina su šventėmis, o į mano sveikinimus neatsako.

Priežastis, dėl kurios ji ant manęs niršta, man atrodo juokinga. Savo laiku atsisakiau apmokėti jos studijas mokamame skyriuje. Tačiau įspėjau apie tai iš anksto.

Dukra nusitaikė stoti į labai prestižinę vietą, kur mokestį už semestrą sudarė skaičius su daug nulių. Nebuvau pasiruošusi mokėti tokios gausybės pinigų.

Sutikau apmokėti korepetitorių paslaugas, vežioti dukrą į konsultacijas universitete, užrašyti ją į paruošiamuosius kursus. Žodžiu, padaryti viską, kad ji įstotų pati.

Tada man reikėtų apmokėti tik jos pragyvenimą. Šias išlaidas aš patempčiau. O viską ir iškart – atleiskite, aš ne milijonieriaus dukra ir ne žmona.

Man atrodė, kad dukra mane suprato. Aš jos nespaudžiau, neverčiau mokytis, visgi tai jos svajonė. Neprimečiau jai korepetitorių, kad ji pati išsiaiškintų, kokius dalykus jai reikia pasitempti.

Iš pradžių dukra pažvelgė į tai atsakingai. Ir pati mokėsi, ir paprašė rasti tų dalykų korepetitorius.

Laiku išsiųsdavo kursų užduotis. Paskui entuziazmas ėmė blėsti. Ji lyg ir mokėsi toliau, tačiau buvusio užsidegimo joje aš nebemačiau. Tada dar kartą su ja pasikalbėjau, kad mokamai į tą universitetą ji neis – ne mano kišenei.

Dukra pasakė, kad viską atsimena, tuo mūsų pokalbis tada ir baigėsi. Apmokėjau ką ji prašė dėl mokslų, niekur nelindau, nekontroliavau.

Galiausiai dukra egzaminus išlaikė gerai, bet į valstybės finansuojamą vietą pagal balus nepraėjo. Tada ji ėmė prašyti padėti jai įstoti mokamai, tačiau aš iškart atsisakiau.

Ne šiaip atsisakiau, o paaiškinau papunkčiui, kodėl to nedarysiu. Atsakiau maksimaliai atvirai, nesistengdama kažkaip pagražinti.

Pasiūliau dukrai pateikti dokumentus į kitus universitetus. Jei ten mokamai pigiau, tai galima ir mokamai, tačiau dukros balai buvo neblogi, į kai kuriuos buvo galima bandyti ir į valstybės finansuojamą.

Tačiau dukra užsispyrė. Pareiškė, kad arba aš apmoku jos studijas ten, kur ji nori, arba ji išvis nestos. Pagąsdino! Lyg to reikėtų man, o ne jai.

Grįžome namo konkrečiai susipykusios. Dukra susirinko daiktus ir išėjo gyventi pas močiutę, o su manimi bendrauti atsisakė. Štai iki šiol ir nebendraujame. Iki šiol ji kaltina mane tuo, kad liko be išsilavinimo. Iš pradžių norėjau iki jos prisibelsti, kažką paaiškinti, o paskui numojau ranka.

Naudos iš to nebus. Dukrai dabar paprasčiau savo tingulį pridengti tuo, kad jos motina bloga. Nesuteikė mergaitei išsilavinimo, nepanoro lįsti į kreditus, kad išmokslintų atžalą.

Toks jausmas, kad tos specialybės moko tik viename universitete. Pati nusprendė rinktis prabangią įstaigą. Turbūt kad pasimaivytų prieš drauges. Pati ir pralošė. O kalta aš.

Mergiotei beveik 30 metų, o ji iki šiol dėl savo klaidų kaltina mamą. Turbūt tai diagnozė.