Dukra pasiūlė man apsigyventi pas ją, kad man nebūtų taip liūdna, tačiau už šio pasiūlymo slėpėsi karti tiesa…

— Mama, persikraustyk pas mus! Na kam tau gyventi vienai? Pas mus bus geriau, patogiau, ir pagaliau turėsi, kas tavimi pasirūpins, — kas vakarą ragino dukra, kai skambindavo.

Ilgą laiką atsisakinėjau. Juk man jau per septyniasdešimt, turiu savo įpročius, savo dienotvarkę, savo rytus. Mėgstu keltis anksti, užvirti kavą senoje, šiek tiek nuskilusioje puodelyje ir sėdėti prie lango, stebėdama medžius kieme. Tai nėra prabanga, bet tai — mano pasaulis. Mano ramybė. Mano namai.

Bet tada tyluma pradėjo kvirpti ausyse. Kai nebebuvo mano šuns, vienatvė tapo ypač sunki. Televizorius erzino, knygos greitai nusibosdavo, o kaimynės vis dažniau išvykdavo pas vaikus, nei užėjusi pas mane pasišnekučiuoti prie arbatos. Vis dažniau pagaudavau save galvojant: gal dukra teisi?

Ir kai vieną kartą ji vėl paskambino ir pasakė:
— Mama, persikraustyk pas mus, viską paruošime, bus lengviau…
Aš netikėtai atsakiau:
— Gerai. Jei tikrai norite, aš atvažiuosiu.

Aš dar nežinojau, kad šiuo sprendimu apversiu savo gyvenimą aukštyn kojomis. Iš pradžių į gerą. O paskui — jau ne visai.

Jie mane sutikdavo su džiaugsmu. Man paruošė atskirą kambarį: šviežias patalas, šiltas šviesos spindulys, gėlė ant palangės. Pagalvojau — gal tikrai viskas bus gerai. Pirmosios dienos buvo nuostabios. Gėrėme kavą, vaikščiojom, aš gaminau pietus, anūkas juokėsi, o namai buvo pilni gyvybės ir šilumos. Jaučiausi reikalinga.

Bet ketvirtą dieną prasidėjo smulkmenos. Pirmiausia — triukšmas. Pokalbiai telefonu, durų trankymas, žaislai, kurie nuolat burzgia ir cypia. Vakare, kai visi užmigdavo, mano širdis plakė lyg bėgčiau. Po penkiolikos tylos metų nuolat girdimas triukšmas buvo lyg audra, nuo kurios neįmanoma pabėgti.

Tada atsirado antrasis diskomfortas. Vakarienei žentas gerdavo vyną — pradžioje taurę, o paskui dar. Tapdavo garsiau, pykčiau. Aš susitraukiau, kaip tada, vaikystėje, kai tėvas pakeldavo balsą. Nenorėjau prisiminti tų dienų. Dukra buvo pavargusi, vaikas buvo sunkiai sutramdomas, įtampa tvyrojo aplink. O aš sėdėjau stalo kampe ir galvojau: kur ta šiluma, kurią man pažadėjo?

Vėliau tapo sunkiau. Kartais dukra kalbėdavo su susierzinimu:
— Mama, prašau, netrukdyk, man reikia dirbti.
Jis juokėsi:
— Mama pas mus tvarkos meistrė, tiesa?
Ir aš supratau — tai nebuvo pokštas. Tai buvo įprotis matyti manyje patogią moterį, kuri viską sutvarkys ir tylės.

Kai pasiūliau paruošti pietus — atsisakydavo:
— Nereikia, pailsėk.
Kai kviečiau pasivaikščioti — atsakydavo:
— Vėliau, rytoj.
O tas rytojus niekada neateidavo.

Vieną naktį pabudau nuo riksmo. Jie ginčijosi — garsiai, piktai, lyg aš negirdėčiau. Išėjau į koridorių, norėjau nuraminti, pasakyti: «Nesipykite, neverta». Tačiau dukra pažvelgė į mane šaltai:
— Mama, tai ne tavo reikalas. Eik miegoti.

Išėjau. Bet viduje kažkas sugedo.
Po kelių dienų pradėjo kilti kraujo spaudimas, iškvietė gydytoją. Jis pasakė: «Jums reikia ramybės». Tada pirmą kartą aiškiai pagalvojau apie savo namus. Apie virtuvę su spalvotu staltiese. Apie seną krėslą prie lango. Apie įprastą tylą. Apie atmosferą, kurioje niekas nesako «netrukdyk».

Ši mintis manęs nebepaleido. Supratau — esu tik viešnia čia. Ne mylima, ne laukiama, o pakęsta. Ir vieną kartą, vakarieniaujant, tyliai pasakiau:
— Noriu grįžti namo.

Dukra nustebo:
— Mama, bet kodėl? Čia viskas yra. Ten būsi viena.

Aš nusišypsojau.
— Vienatvė — tai ne tas pats, kas ramybės trūkumas. Kada nors suprasi.

Kitą dieną susikroviau daiktus ir paprašiau sugrąžinti mane atgal. Kai atidariau savo buto duris, pajutau, lyg pirmą kartą įkvėpiau per ilgą laiką. Viskas buvo savo vietose. Tyluma, švara, tvarka. Išviriau arbatos, atsisėdau prie lango. Ir pirmą kartą po daugelio savaičių pajutau — tai mano.

Tyluma daugiau nebebaugino. Ji gydė.
Žvilgtelėjau į seną puodelį ir staiga pagalvojau:
o gal įsigyti kačiuką — ryžą, su žaliomis akimis. Tegul kažkas vėl švelniai vaikšto po namus, murkia, pasitinka prie durų.

Taip. Rytoj eisiu į prieglaudą.
Nes gyvenimą galima atnaujinti bet kokiame amžiuje.
Svarbiausia — būti vietoje, kur tau iš tikrųjų ramu.

Ką svarbiau senatvėje: nebūti vienai ar turėti savo ramybę ir pagarbą?