Aš myliu savo anytą. Ir dėkinga jai už viską…

Tikra mano vyro sesuo visiškai nedėkingas žmogus. Ji nusprendė atimti namą iš motinos ir palikti senutę be stogo virš galvos. Aš pasiūliau vyrui pasiimti anytą pas mus, skyrusi jai vaikų kambarį.

Anyta apsidžiaugė šia idėja, tačiau elgėsi kaip svečias. Ji – labai išauklėta ir išmintinga moteris, pas mus niekada nebuvo konfliktų. Anyta nelenda į mano santykius su vyru ir nesikiša į pokalbį. Jos gerumas, jautrumas ir inteligentiškumas neturi ribų.

Ji gyveno iš minimalios pensijos, vos sudūrė galą su galu. Ania, vyro sesuo, pasirodė netikėtai – perrašė namą sau ir išvažiavo.

Ji visada gerai elgėsi su manimi, net kai aš dar nebuvau jos sūnaus žmona. Visą santuokinį gyvenimą aš neišgirdau nė vieno blogo žodžio.

Aš su ja elgiausi taip, kaip ji elgėsi su manimi tuos metus. Aš jai dėkinga už tokį puikų sutuoktinį, ji įdėjo daug jėgų į jo auklėjimą. Jis užaugo tikras vyras.

Kai mes būdavome darbe, ji užsiimdavo gaminimu ir tvarkymu. Anyta jautėsi nereikalinga mūsų namuose, kaip mes besistengėme tai sutvarkyti.

Ji sakė, kad yra svečias šiuose namuose, todėl ir elgiasi atitinkamai. Buvo nerealu pakeisti situaciją. Mes su vyru nusprendėme nupirkti jai nedidelį namuką.

Jos santaupų užteko pusei, o antrą dalį mes pridėjome iš šeimyninio biudžeto. Kad jūs būtumėte matę, kaip švytėjo iš laimės jos akys! Ji apkabino mus, bučiavo ir garsiai juokėsi.

Kai ji įėjo į savo naujuosius namus, ašaros pabiro jos skruostais, o veide nevalingai atsirado šypsena: – Tai mano namas? Ne sapnas?

Namelis buvo nedidelis. Name buvo viskas, ko reikia patogiam paprasto žmogaus gyvenimui. Anyta pati užsiėmė būsto ir kiemelio apipavidalinimu. Ji turėjo tiek planų, kad galva sukosi. Tokios laimingos aš jos niekada nemačiau.

Anyta lyg gavo naują gyvenimą, atjaunėjo ir pagražėjo.

Aš nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi, kad marčios suvoktų vieną svarbų dalyką. Jei jūs norite, kad anyta gerai su jumis elgtųsi, ir jūs pagarbiai elkitės su moterimi, kuri padovanojo gyvybę jūsų vyrui.