Frazės, trukdančios mums gyventi

„Nagi greičiau“

Pirmiausia šis reikalavimas skamba, kai vaikas eina į vaikų darželį ar mokyklą. Dabar jis keliasi anksti ne todėl,kad išsimiegojo, o todėl, kad reikia spėti – pusryčių ar į pirmąją pamoką. Pasikartodami su pavydėtinu reguliarumu, iš išorinio stimulo šie žodžiai transformuojasi į nuosavą įkyrią idėją. Nuolatinio skubėjimo priespauda atsiliepia vaiko dėmesiui, jis tampa užmaršus, kenčia savivertė.

„Galvok apie kitus“

„Nebūk gobšus, leisk berniukui pažaisti su tavo mašinėle“, „Reikia gyventi draugiškai, nusileisk sesutei“. Mes nuo vaikystės mokomės atsižvelgti į kitų interesus – tai padeda užmegzti santykius ir jausti aplinkinių pagarbą. Problemos prasideda tada, kai devizas „Galvok apie kitus, ne apie save“ pradeda iš esmės
dominuoti mūsų gyvenime. Mes aukojame savo troškimus, negalime pasakyti „ne“, pastoviai atiduodame daugiau nei gauname.

„Tu gali padaryti geriau“

Tai mokytojų ir tėvų frazė-karalienė. Jei mes girdime ją pernelyg dažnai, tai galų gale ir patys imame nuoširdžiai tikėti, kad niekada ir nieko nedarome pakankamai gerai. Mūsų suvokimas darosi juodai baltas, o frazė „viskas arba nieko“ tampa devizu.

„Reikia būti stipriu“

„Tai, kas atiteko veltui, be triūso ir kančių, neturi mūsų džiuginti“. „Laikyk emocijas po užraktu – jas rodyti nepadoru“. „Niekada nieko pas nieką neprašyk – su problemomis reikia susidoroti pačiam“. Vaikas, kuris dažnai girdi tokius tėvų pamokymus, pradeda matyti pasaulį iškreiptai. Ateityje tokios nuostatos smarkiai
apsunkina santykius su aplinkiniais.

„Kas žino, o gal pravers“

Kartais ši frazė tampa asmeniniu devizu. Kiekvienas turi pažįstamą, pas kurį po ranka visada atsiras aspirinas, skėtis, servetėlės, tušinukas, žirklės, pleistras. Jo namuose puiki biblioteka, kalnas drabužių, kuriuos vaikai seniai išaugo, konservų atsargos, krūvos senų žurnalų. Jei taupumas peržengia proto ribas, namai
pavirsta sandėliu ar net šiukšlynu.

Tai jums tikrai patiks!