Grįžau namo pavargusi po darbo. Bute buvo tamsu, ant stalo – žvakės ir vakarienė. Pagalvojau, kad vyras nusprendė padaryti staigmeną. Aš netekau žado, kai atsidarė vonios durys ir iš jos išėjo…

Grįžau namo iš darbo vėlai. Lauke lynojo, kojos buvo pavargusios, galvoje ūžė. Norėjosi tiesiog kristi į lovą ir pamiršti viską. Atidariau duris — butas skendėjo tamsoje. Tik iš virtuvės sklido prigesusi šviesa.
Įėjau — ant stalo maistas, žvakės, švari staltiesė. Aš sustingau. Pagalvoju: «Gal vyras nusprendė padaryti staigmeną? Romantika pirmą kartą po daugelio metų?»
Ir staiga atidaromos vonios durys. Aš apsisuku — ir iš jos išeina… uošvė.

Prijuostėje, visa miltuota, su sumišusia šypsena.
— Tu anksti grįžai, — sumurmėjo ji. — Bet aš jau beveik viską baigiau ir trauksiu.
Aš iš karto nesupratau, kas vyksta.
— Jūs… ką  čia darote?
— Sūnus paprašė paruošti jums vakarienę. Pasakė, kad daug dirbi, labai pavargsti, pradėjote dažnai kivirčytis… Jis norėjo sušvelninti situaciją. Štai ir paprašė mano pagalbos.

Aš stovėjau tarpduryje ir nežinojau, ką pasakyti. Uošvė ir aš — ne pasakysiu, kad priešai, bet santykiai visada buvo šalti. Ji kelis kartus sakė, kad aš «nemoku laikyti šeimos», kad «anksčiau moterys buvo kitokios». Aš stengdavausi neįsižeisti, tiesiog laikydavausi atstumo. O dabar ji stovi mano virtuvėje ir ruošia vakarienę.

— Jis norėjo, kad jūs susitaikytumėte, — ji pasakė tyliau. — Galvojau, kad vėliau grįši. Nenorėjau trikdyti.
Aš atsisėdau prie stalo, tarsi kojos nebepakluso.
— Jis… kalbėjo su manimi ryte. Mes vėl pasipykome, — aš išpūčiau. — Aš pasakiau, kad nakvoja pas draugą.
Ji linktelėjo.
— Žinau. Jis iškart atėjo pas mane. Sėdėjo virtuvėje, tylėjo. Tik pasakė: «Mama, aš nenoriu visko prarasti. Ji pavargo, aš ją suprantu».

Aš pajutau, kaip kažkas viduje susispaudė. Jis retai kalbėjo apie jausmus. Dažniausia — tylėjimas, nuoskauda, tada vėl kivirčas. O čia… uošvė pasakoja, kad jis verkė.
— Jis prašė tau nesakyti, — pridūrė ji, — bet aš nemoku tylėti, kai matau, kad mano vaikai kenčia.

Aš tyliai stebėjau, kaip ji renka daiktus. Visa aplinka — skanus maisto kvapas, graži staltiesė, lėkštės, žvakės. Vakarienė, kuri turėjo būti «mūsų».
— Jis ateis? — paklausiau.
— Ateisi, — ji nusišypsojo. — Tik nesipyksite. Kartais, kad suprastumėte, kaip svarbu, reikia truputį praeiti per kraštą.

Ji išėjo. Aš likau viena virtuvėje. Atsisėdau, pažvelgiau į žvakes. Ir pravirkau. Ne garsiai, ne isterikiškai — tyliai, kaip verkia tie, kurie pavargo laikytis.
Mes abu pavargome. Jis — nuo mano šaltumo, aš — nuo jo abejingumo. Kiekvienas laukė, kad kitas žengtų žingsnį. O laikas ėjo. Ir viskas griuvo.

Praėjo, galbūt, valanda. Aš jau spėjau užgesinti žvakes, kai durys tyliai atsidarė. Jis įžengė.
— Mamos idėja, — sakė jis kalta veido išraiška.
Aš linktelėjau.
— Žinau.
— Nenorėjau tavęs pykdyti. Tiesiog… pasiilgau.
Šie žodžiai kažkodėl buvo patys svarbiausi. Paprasti, bet tikri.
Aš priėjau, apkabinau. Be priekaištų, be frazių «o tu». Tiesiog apkabinau.

Po to vakarienė, tylėjimas, reti žvilgsniai. Bet pirmą kartą po ilgo laiko buvo pojūtis, kad viskas dar gali būti išgelbėta.

Kartais mus išskiria ne išdavystės ir nuoskaudos, o nuovargis. Kai per ilgai nesakote «aš tavęs pasiilgau», kai laukiate, kad kitas supras be žodžių. O gyvenimas eina. Ir meilė tyliai išeina.

Ar tikite, kad galima pradėti viską iš naujo, jei abu jau ant ribos, bet vis dar prisimenate, kodėl kadaise pasirinkote vienas kitą?