Marti įsižeidė, kad atsisakiau keistis su jais būstais. Dabar nuteikinėja prieš mane sūnų

Sūnumi aš pelnytai didžiuojuosi, jis išvaizdus vaikinas, daro karjerą. Galva ant pečių yra, rankos irgi auga iš ten, kur reikia. O kad mes jam neužgyvenome buto, tai ir mes su vyru ne turtuoliai.

Savo būstą nusipirkome jau būdami 40-mečiai, o iki tol nuomojomės. Dar vieno buto pirkimui nepakako nei jėgų, nei sveikatos. O ir sūnus pats gali užsidirbti būstui. Mes su tėvu juk galėjome.

Kai Valdas susirado merginą, aš apsidžiaugiau, seniai jau laikas jam kurti šeimą. Stengiausi įtikti marčiai, jokių pastabų ir pamokymų. Man nerūpi, kas ji, kad tik būtų geras žmogus ir sūnui su ja būtų gera.

Iš pradžių Eglė man patiko, nes elgėsi kukliai ir padoriai. Dantis ji ėmė rodyti jau po vestuvių.

Jaunieji apsigyveno marčios bute. Butukas mažas, virtuvės beveik nėra, vonios kambarys mažas, koridorinė sistema. Kaimynai ten nekokie, o ir viskas sunkiai pasiekiama, namas beveik priemiestyje. Tačiau nereikia mokėti nuomos, galima taupyti pinigus.

Nors sūnus ir uždirba neblogai, bet atsižvelgiant į tai, kad Eglė nedirba, santaupų jie neturi, viskas išeina pragyvenimui. Nepamiršta lankytis grožio salonuose, o tai kainuoja ne centus. Savo gražinimąsi marti aiškina tuo, kad vaikšto į darbo pokalbius, o ten reikia gerai atrodyti.

Nežinau, kaip galima 2 metus ieškoti darbo ir nerasti. Reikia tai sugebėti. Man atrodo, ji prisigalvoja apie darbo pokalbius. Paprasčiausiai sėdi vyrui ant sprando ir tiek.

Per kažkurias šventes aš paklausiau, ar jie neplanuoja susilaukti vaikų. Marti vis tiek sėdi namie, o taip bent nauda būtų – augintų vaiką.

– O kur vaikas gyventų? Jūs mūsų butuką matėte? Mes su Valdu ten vos apsisukame, o jūs dar kalbate apie vaiką.

– Na tada būtų galima po truputį atsidėti paskolai,- pasiūliau aš.

– O iš ko atsidėti? Pragyvenimui užtenka ir už tai ačiū,- užvertė akis Eglė.

Man vos neišsprūdo, kad jei ji netinginiautų, per 2 metus jau būtų pasitaupę pinigų. Jei matyčiau, kad jie ruošiasi pirkti butą, pridėčiau, turiu šiek tiek pasitaupiusi, tačiau dabar nė nesiūlysiu, iššvaistys staigiai, marti turi tam talentą.

Neseniai per eilinį pasisėdėjimą vėl užėjo kalba apie vaikus, ją pradėjo jau pati Eglė. Gailėjosi, kad metai eina, dabar būtų pats laikas gimdyti, tačiau sąlygos neleidžia. Sūnus sėdi, linkčioja žmonai.

– Mama, mes čia pagalvojome… Tu dabar viena 3 kambarių bute, o mes kambarėlyje glaudžiamės. Pasikeiskime butais? Nieko neperrašinėsime, o paprasčiausiai persikraustysime. Taip galėsime nesikankinti su paskola, o tau 2 kambariai tikrai nereikalingi, tik tvarkymosi daugiau.

Mane toks pasiūlymas apstulbino, tačiau aiškiai ne pats sūnus jį sugalvojo. Atsakiau, kad man nuo jų buto toli iki darbo ir kaimynai ten, apsaugok Dieve. Be to, savo bute viską pasidariau pagal save.

Paskui sūnus kelis kartus atėjo pasikalbėti ta tema. Ir vienas, ir su Egle. Tačiau mane tai tik labiau pykdė.

– Einam iš čia, juk sakiau, kad tavo motinai nusispjaut, turėsi tu vaiką ar ne. Ji dėl tavo laimės nė piršto pakrutinti nenori – per paskutinį jų vizitą pareiškė Eglė, o sūnus niūriai dėbtelėjo į mane ir nusekė paskui ją.

Paskui bandžiau skambinti sūnui ir dar kartą aiškinti savo poziciją, tačiau jis nekelia ragelio, o pats neperskambina. Žmona nuteikė jį prieš tikrą motiną. Kažkodėl man atrodo, kad jų santuoka truks neilgai, nes dabar Eglė išsunks iš jo visus syvus, o paskui užlips ant kito sprando.

Man labai apmaudu, kad sūnus taip pasielgė. Lyg ir protingas vaikinas, o šalia Eglės lyg sukvailėja ir nemato akivaizdžių dalykų.