Vyras nenori vaikų, o aš bijau reikalauti. Aš pripratau prie vyro, gerovės ir stabilumo

Susituokę 8 metus.

Aš labai myliu vyrą, jis atsako man tuo pačiu. Mūsų šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, iki pilnos laimės trūksta tik mažylio. Tačiau vyras prieš vaiką, pasakė, kad nori gyventi sau be problemų ir rūpesčių.

Kai mes su juo tik susipažinome, man dar tada pasirodė, kad jis egoistiškas, bet saikingai, mėgsta komfortą ir nemėgsta apsikrauti įsipareigojimais. Tėvai nupirko man butą, aš pasiūliau tada dar ne vyrui, o mylimam vaikinui padėti man padaryti remontą ir apsigyventi kartu. Jis atsisakė. Pasakė, kad mes per mažai pažįstame vienas kitą (1,5 m) ir jis nenori rizikuoti mūsų santykiais.

Mes susipykome, mėnesį nebendravome. Paskui jis paskambino, atsiprašė ir vėl viskas pasidarė kaip anksčiau. Po pusmečio aš jau gyvenau savo bute. Vaikinas pradėjo ateidinėti pas mane, pagyrė remontą, kartais likdavo pas mane nakvoti, tačiau persikelti vis tiek atsisakė. Paskui pasiūlė pats.

Aš nustebau, tačiau pasirodė, kad jis rado darbą netoli mano namų. Štai ir nusprendė, kad dabar gyventi pas mane bus patogu visomis prasmėmis – ant visa ko gatavo ir arti darbo.

Nieko jam apie tai nesakiau, sutikau, kad jis persivežtų daiktus. Barnių pas mus nebuvo, jis buvo idealus visame kame, išskyrus buitį. Padėti kategoriškai atsisakė, tačiau pasiūlė pirkti produktus tik už jo pinigus, užtai visi buities darbai tik ant manęs. Man nesunku ir aš sutikau. Nenorėjau jo prarasti. Aš jį mylėjau ir myliu iki šiol.

Pragyvenus kartu du metus, išsireikalavau susirašymo. To reikalavo mano tėvai, pasakę, kad nepakęs sugyventinio jų bute. Buvo nemalonus pokalbis, tačiau vaikinas netikėtai sutiko, pasakęs, kad ir pats jau galvojo apie tai. Vaikų temos mes neaptarėme. Maniau, kad tai savaime suprantama, tačiau išėjo ne taip.

Vyras iš pradžių sakė, kad kol kas nepasiruošęs tėvystei, paskui pasakė, kad mums juk ir taip gerai, kam gadinti tylų ir ramų gyvenimą vaiko gimimu.

Man jau 28 metai, jam 31. Nesutinku su jo nuomone apie vaikus. Tačiau kas man belieka? Jei aš reikalausiu, jis gali tiesiog išeiti. Ne faktas, kad aš galėsiu taip pat sėkmingai ištekėti dar kartą.

Aš pripratau prie vyro, gerovės ir stabilumo. Ir jei ne mūsų tėvai, gal ir sutikčiau gyventi be vaikų. Bet mama pastoviai sako, kad su laiku jis užsinorės vaikų, o mano laikas jau bus praėjęs. Tokios kaip aš lieka ir be vyro, ir be vaiko.