Ir vieną dieną jie pasens. Skiriama mano tėvams…

Skiriama mano tėvams.

Ir vieną dieną jie pasens. Ir jums galbūt teks pasirūpinti savo nusenusiais tėvais. Tai nelengva. Net jei jūsų santykiai su tėvais geri ir šilti, jums prireiks kantrybės, atsakingumo ir atjautos. Jie taps fiziškai silpni ir neįgalūs.

Be to, su amžiumi vyksta negrįžtami psichikos pokyčiai. Jūs matote jų bejėgiškumą. Ir širdį suspaudžia iš meilės ir gailesčio. Tuo pačiu jūs pavargsite ir kartais suirsite dėl jų.

Su jais labai nelengva.

Jie gali rodyti kaprizus dėl smulkmenų. Neklausyti, kai aiškinsite jiems apie teisingą gyvenimo būdą.

Senas – kaip mažas. Tačiau visgi jie yra suaugę žmonės ir elgtis su jais reikia ne kaip su vaikais. O kaip su suaugusiais. Su reikiama pagarba.

Jie pamirš, kas buvo prieš dieną ar prieš valandą. Senatvėje trumpalaikė atmintis silpsta. Todėl jie nepamena, ar įjungė virdulį.

Jie daug kalbės apie praeitį. Todėl kad ilgalaikė atmintis dar gyva. Ir todėl, kad jiems liko mažai ateities. Ir jie ją žino.

Todėl jie kalbės apie tai, kas buvo. Istorijas iš praeities.

Jie pasakos vieną ir tą pačią istoriją kelis kartus. Tai vargina. Tačiau išlikite ramūs. Iš jūsų nieko nereikalaujama. Paprasčiausiai klausykitės. Arba apsimeskite, kad klausotės.

Rūpintis senstančiais tėvais nelengva.

Ir dvigubai sunkiau, jei jūsų tėvai nebuvo idealūs. Ir širdyje gyvena nuoskauda. Išplaukia momentai, kai jie nesuprasdavo, nepalaikydavo, smerkdavo. Elgdavosi neteisingai. Jumyse gyvena skausmas, kurį sukėlė jūsų tėvai. Ir jūs pykstate bei nirštate ant jų.

Ir dabar tenka eikvoti savo laiką ir pinigus neteisingiems tėvams.

Priimkite faktą, kad jūs jaučiate jausmus. Galima atidirbti šias neigiamas emocijas su psichologu.

Pasikalbėti su draugais. Galbūt jums padės atleidimo laiškas.

Tačiau nesitikėkite, kad rūpinimasis senukais užgydys jūsų žaizdas. Priimkite tai, kad jūs įskaudinti jų praeities poelgių.

Tačiau dabar neverta atsiskaityti už nuoskaudas ir elgtis su jais taip, kaip jie kadaise elgėsi su jumis.

Arba reikalauti, kad jie prisipažintų klydę. Taip tik atrodo, kad jei jie sutiks su jumis (nuoširdžiai arba ne), tai jums bus lengviau. Nebus.

Sunku rūpintis senstančiais tėvais. Juk yra dar ir savas gyvenimas. Ir daug ką norisi suspėti.

Tačiau vietoje to tenka rūpintis senstančiais tėvais.

O dar ateina supratimas, kad šios geros rankos neapkabins jūsų, kad prisiglaudę prie jų jūs nepasijusite
apsaugoti nuo grėsmingo pasaulio.

Jūs neišgirsite išmintingų jų patarimų.

Galbūt jų žvilgsnyje jūs net neišvysite savęs atpažinimo.

Mielieji mano, brangieji…

Tačiau kol kas jie yra. Tegu tokie bejėgiai. Tegu tokie silpni. Jūs jaučiate, kad jūs ne vienišas. Kad yra
tėtis ir mama. Ir tas žinojimas suteikia jėgų. Ir kažkas pamiršto bei šilto iš praėjusios vaikystės…

Kol jie gyvi, mes vis dar galime truputį pabūti vaikais.

Jūs žiūrite į juos. Į žmones, kurie turi taip mažai ateities. Ir galvojate apie savo vaikus, kuriems viskas priešaky.

Jūsų vaikai tampa nepriklausomi nuo jūsų. O tėvams, priešingai, jūsų reikia. Jūs matote pradžią ir pabaigą.

Užgimimą ir užgesimą. Saulėtekį ir saulėlydį.

Ir tai keista. Ir nepatogu. Ir truputį baisu. Dėl to, kad jūs staiga suprantate, kad kada nors ir jūs tapsite
senatvės našta. Ir kažkas bus šalia jūsų.

Ir kaip jums pasiseks, jei tas žmogus sutiks šimtąjį kartą klausytis tos pačios istorijos, kurią jūs
pasakosite.