Ji drebėdama rankomis skaičiavo smulkius pinigus prie kasos, vilkindama eilę. Visų nepasitenkinimas negumbo, nes niekas nežinojo, kad vargšė sena moteris perka maistą net ne sau…

Tą dieną aš tiesiog užsukau į prekybos centrą nusipirkti duonos ir pieno. Įprastas vakaras, ilga eilė, pavargę žmonės, kiekvienas įlindęs į telefoną ir nervingai perstatinėjantis kojas. Prieš mane stovėjo maža, liekna senyva moteris su dėvėtu paltu ir sena megzta kepure. Jos mažame krepšelyje buvo vos keletas prekių: pigiausias kačių maistas, viena duona ir mažas kruopų maišelis.

Kai atėjo jos eilė, ji pradėjo dėlioti prekes ant juostos ir lėtai, drebėdama rankomis, traukė iš kišenės smulkius pinigus. Monetos tyliai stiksenėjo apie paviršių, ji jas kelis kartus perskaičiavo, painiojosi, vėl skaičiavo. Eilė susirinko. Kažkas sunkiai atsiduso, kažkas demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį.

Iš nugaros pasigirdo nepatenkintas burbėjimas:
– Kiek dar galima, kol jie viską perskaičiuos…

Iš šono tyliai pasigirdo:
– Pasiima, o pinigų nėra. Po to laukia, kad kažkas už mokėtų.

Aš stebėjau jos rankas. Jos drebėjo taip stipriai, kad monetos slydo iš pirštų. Ji šnibždėjo sau po nosimi skaičius, bet akivaizdžiai klydo. Kasorė ėmė jau nervuotis, ištiesė ranką kačių maistui:
– Galbūt šitą atidėti, jums trūksta…

Senelė pažvelgė į ją ir labai tyliai pasakė:
– Tada katiniukams neliks…

Šis sakinys, atrodytų, pakibo ore, bet dauguma toliau šnibždėjo ir rideno akis. Kažkas iš nugaros nepatenkintas šniurkščiojo:
– Kokiems dar katiniukams, kokios dar pasakos…

Senelė, paraudusi, rėmėsi atgal paimti kačių maistą. Tada man tapo gėda visai šiai eilei, šiems atodūsiams, pusiau balso frazėms, abejingumui. Aš greitai traukiau piniginę ir įdaviau piniginės banknotą kasininkei.

– Pridėkite, prašau. Prašom visa skaičiuoti.

Senelė atsisuko į mane, tarsi būčiau jai pasiūliusi kažką neįtikėtino.
– Nereikia, tada aš atidėsiu duoną, kažkaip apsieisiu…

– Palikite viską, – pertraukiau aš. – Viskas tvarkoje.

Pirkinius praskaičiavo, smulkius pinigus surinko. Senelė laikė mažą maišelį su kačių maistu, duoną ir kruopas, visą laiką žiūrėdama į eilę, tarsi atsiprašant už tai, kad atėmė iš žmonių porą papildomų minučių. Išėjusi ji sustojo ir tyliai pasakė:

– Atsiprašau, kad užlaikiau, žmonės skuba, o aš jau blogai skaičiuoju. Ačiū tau, brangioji. Aš pati beveik nevalgau, sveikata silpna, o jie sėdi lauke, alkani. Kas juos, be manęs, pamaitins…

Atvirai sakant, tuo momentu aš iki galo nesupratau jos žodžių. Tik linktelėjau, mes išėjome beveik kartu, o tada mūsų keliai išsiskyrė. Nusprendžiau keletą žingsnių ir pajutau nemalonų jausmą viduje, tarsi kažką praleisčiau. Apsisukau ir pamačiau, kad senelė eina ne namų link, bet į tuščią vietą šalia kelio.

Aš sulėtinau žingsnį ir sekiau, stengdama nesukelti dėmesio. Ji pasuko už kampo link eilės senų garažų. Ten dažniausiai tuščia, tik šiukšlės ir vėjas. Bet kai ji priėjo, nuo šešėlio vienas po kito pradėjo eiti katės. Pirmiausia viena, tada antra, trečia. Liesos, atsargios, su styrokiančiais šonkauliais, su suraižytais veidais ir didelėmis akimis.

Senelė padėjo maišelį ant žemės, ištraukė duoną, atidžiai supjaustė ją į gabaliukus, išpylė maistą, sumaišė su duona ir pradėjo dėti į mažas krūveles. Katės iškart puolė prie maisto, stumdosi, verkšleno, bijodamos, kad neužteks. Ji visą laiką jas ramino:

– Nesistumdykite, visiems užteks. Palauk šiek tiek, dabar ir tau duosiu. Gerai, gerai, nevaikyk kitų, jie tokie pat alkani.

Viena ypač atsargi sėdėjo nuošaliai ir tik stebėjo. Ji pamatė jį, atsiduso, nulaužė didesnį gabalėlį ir padėjo atskirai.

– Ateik čia, nebijok. Aš gi kasdien ateinu. Aš nepalieku.

Ji pritūpė, katės trinasi apie jos kojas, letenomis paliko nešvarių pėdsakų ant palto. Ji glostė jas per nugarą, per sniegu ir purvu šlapias kailiukas, tyliai šnibždėdama:

– Valgykite, valgykite, mano gerieji. Aš dar sugrįšiu, nesijaudinkite. Kol galėsiu vaikščioti, atnešiu jums.

Aš stovėjau kiek nuošaliau, man gerklėje atsirado guma. Parduotuvėje ji skaičiavo kiekvieną kapeiką, rinkosi pigiausią maistą, o čia jį dėliojo su tokiu rūpestingumu, tarsi prieš ją būtų ne benamiai gyvūnai, o patys artimiausi būtybės. Ir tuo momentu buvo taip gėda dėl visų nepatenkintų žvilgsnių ir komentarų eilėje.

Aš priėjau arčiau. Senelė mane pastebėjo ir sumišo.
– Tu ką, už manęs atėjai? Aš greitai, aš tik juos pamaitinsiu ir namo. Čia ne toli.

– Ar tai visada perkate maistą ten? – paklausiau.

Ji linktelėjo.
– Taip. Jie manęs laukia. Jei vieną dieną nepasirodau, paskui bėgioja, žiūri į kiekvieną praeivį, tarsi ieškodami. Aš kaip pagalvoju, kad jiems niekas daugiau nepadės, man net valgyti nesinori.

– O jums pačiai pakanka? – atsargiai paklausiau aš. – Jūs gi beveik nieko neimate.

Ji nusiteikė pavargusi.
– Man daug nereikia. Puodelis arbatos, truputis košės, duonos gabalėlis. Aš savo jau pragyvenau. O jie dar turi gyventi ir gyventi, jei kas nors apie juos pasirūpins. Aš bent kokią naudingą paslaugą dar teikiu.

Kai grįžau namo, akis nuolat stebėjusi ta pati scena: drebėjančios rankos virš prekystalio, aplinkui nepatenkinti žmonės ir ta pati moteris, sėdinti šaltai žemėje tarp alkanų gyvūnų, kurie jai tapo kaip šeima. Mes parduotuvėje matėme tik „žmogų, kuris vilkina eilę“, o lauke paaiškėjo, kad ši žmogus kiekvieną dieną gelbsti tuos, kurių niekas nepastebi.

Nuo tada, jei kas nors ilgai skaičiuoja smulkius pinigus eilėje, aš jau nesiskubinu rideno akis. Nes niekada nežinai, kam jis perka pigiausią maišelį maisto ar paskutinės duonos kepaliuką. O kaip manote jūs: dažniau pykstamės ant tokių žmonių ar bent sekundei susimąstome, kodėl jų rankos taip drebėja prie kasos?