Jie man netikri anūkai!

Turbūt kiekvienas nors kartą gyvenime girdėjo posakį „svetimų vaikų nebūna“. Dažniausiai taip sakoma apie vaikučius, kurie neturi tėvų, kurie auga vaikų namuose ir trokšta šilumos, arba apie tuos, kuriems skubiai reikia brangaus gydymo.

Ilsėjausi ant nedidelio suolelio jaukiame skverelyje, kai netoli manęs sustojo dvi moterys:

– Jis juk pas mane vienintelis! – skundžiasi kokių 55-erių dama, – mano vienintelė viltis šiame gyvenime. Iki 30-ies nevedė, užsiėmė karjera, uždirbo pinigus, jau spėjo butą nusipirkti, pasidarė remontą ir pilnai jį apstatė. Ir kas galiausiai?

Mintyse nusiteikiau, kad dabar išgirsiu, kaip jis staiga nusirito į patį dugną, liko be uždarbio, pradėjo gerti,
įsivėlė į kokį kriminalinį reikalą. Norom nenorom klausiausi pokalbio toliau.

– Negi negalėjo rasti savęs vertos merginos? – sielvartavo moteris. – Ivetai irgi jau 30 ir ji jau spėjo pagyventi santuokoje. Turi du vaikus nuo pirmojo vyro!

Neturiu supratimo, dėl kokios priežasties jie išsiskyrė. Bet faktas tas, kad mano sūnus su ja susirašė prieš kelis mėnesius!

– Na ir puiku! – atsakė damai jos draugė,- tavo Simonas – rimtas vaikinas. O 30 – tai pats geriausias amžius. Jo išrinktoji jau įgavo proto, spėjo nudegti, dabar klaidų nekartos. Tai šeimai net pliusas.

– Aha, štai taip mane ir Simutis ramino. Esą, kokie mūsų metai – dar susilauksime bendro vaiko. O tavo anūkai, mama, auksiniai. Na kokie gi jie man anūkai?! Diedukas iškart ištirpo, jau žvejoti su anūku važinėja. O aš negaliu ir viskas…

Kaip supratau, pas tą Simoną atsirado iškart 2 vaikai – 9-erių berniūkštis ir 8-metė mergaitė. Sprendžiant iš pokalbio, abu vaikai gerai išauklėti ir nekelia jokių problemų.

– Jie iš pradžių labai gėdijosi, ponia mane vadino, – tęsia naujai iškepta močiutė. – O neseniai mergaitė man sako: „O galima, aš jus vadinsiu močiute Liuda?“ Aš net sutrikau.

Simą jie iškart ėmė tėte vadinti. Ar patys, ar Iveta paprotino. Tačiau man tai sukėlė įtampą. Na, visgi sutikau. Ką gi dabar padarysi. Tačiau širdį lyg peiliu veria! Anūkai?

Štai taip netikėtai? Lyg griausmas iš giedro dangaus. Aš juk jų neauginau. Štai taip bum – imk, nori nenori, gatavi. Taigi manęs niekas neklausė – reikia man to ar ne. Tai taip jų su Iveta meilė-seilė. O aš prie ko?

– Liuda, pagalvok,- atsakė pašnekovė. Čia ne apie save reikia galvoti, o apie tai, kaip jaunieji gyvena! Ar viskas tarp jų gerai.

O dėl to, kad tu jų neauginai, tai juk mūsų laikais dažnokai nutinka, kad augini anūkėlius nuo pat vystyklų, širdį į juos įdedi, o jie paskui pažinti tavęs nenori!

Tu juk pati sakai, kad abu vaikučiai paklusnūs ir išauklėti. Tai kuo gi tu nepatenkinta?

– Taip, mergaičiukė gera. Tai arbatos man pasiūlo, tai pažymiais giriasi. Turbūt viskas dėl to, kad Iveta seniai be tėvų, viena liko. Berniokas rimtas pas ją, bet neišdykauja, nekrečia eibių.

Ir vis tiek aš manau, kad mano Simutis suklydo rinkdamasis! Toks vaikinas – bet kuri už jo eitų! O dabar ką daryti?..

– Na kas tu per žmogus toks?! – supyko draugė. – O kad man dabar anūkų, bet Dievas nedavė! Ir jau nebus niekada. Tai vis pavydas tavyje kalba! O gal ir priešlaikinis marazmas!

– Močiute Liuda,- staiga pasigirdo skambus balselis. – Mums pamokos baigėsi. Žiūrim – tu stovi! – prie moterų priėjo du vaikai.

Berniukas tylėdamas paėmė iš skundeklės rankų pustuštį nesunkų maišelį, o simpatiška garbanota mergaičiukė švelniai paėmė ją už rankos.

„Močiutė ne savo noru“ atsisveikino su drauge ir visa trijulė patraukė namų pusėn. Draugė su liūdesiu ir tyliu pavydu stovėjo ir žiūrėjo jiems įkandin.

„Viešpatie, na koks skirtumas, kaip pas tave atsirado anūkai“,- galvoju sau ir keliuosi nuo jaukaus suolelio jaukiame, rudeninės lapijos apsuptame skverelyje.

Aš turiu du suaugusius sūnus. Visai tikėtina, kad kada nors susidursiu su tokia pat situacija, kaip ir ši man nepažįstama Liuda.

Esu įsitikinusi, kad džiaugsiuosi vaikais. Jei kuris iš mano sūnų staiga prisiims atsakomybę už kažkieno vaiką, tai ir aš jį priimsiu. Nežinau, kaip tokiu atveju klostysis mūsų santykiai.

Ar gali įsiplieksti meilė tarp netikros močiutės ir netikrų anūkų? O gal svetimi taip ir lieka svetimi?.. Nors ir niekas iš mūsų neapdraustas tuo savo tikrų anūkų nemeilės…