Kai mums prireikė pagalbos, sūnus ir marti dingo, bet vos tik pradėjome kalbėti apie pinigus, jie iškart pasirodė

Kai man buvo 69-eri, o mano vyrui ką tik sukako 71-eri, buvome pripratę prie ramaus gyvenimo kaime. Mūsų vaikai įsikūrė mieste: sūnus turėjo šešerių metų sūnų, o dukra – ketverių metų dukrą. Mums patiko kaimo ramybė, darbas darže ir rūpinimasis vištomis bei žąsimis. Sukaupę šiek tiek pinigų, planavome juos padalyti tarp vaikų, taip pat norėjome, kad namas atitektų abiem, kad nė vienas neliktų nuskriaustas.

Tačiau netikėta liga mus abu stipriai paveikė. Nusilpę ir be jėgų, mums reikėjo pagalbos, todėl nusprendėme paskambinti vaikams. Dukra iš karto pažadėjo atvažiuoti, o sūnus nekėlė ragelio. Galiausiai atsiliepė jo žmona ir pasakė, kad jie negali atvažiuoti – neva mažas vaikas ir daug darbų namuose.

Dukra atvyko po pusvalandžio, atsivežė daug maisto ir perėmė visas pareigas. Ji padėjo mums atsigauti, liko kelioms dienoms, kad įsitikintų, jog viskas tvarkoje, ir net padėjo darže. Tuo metu daug kalbėjomės, ir dukra pasipasakojo, kad jie su vyru turi problemų – gyvena mažame vieno kambario bute, o pinigų didesniam tiesiog nėra. Jų sūnus labai norėjo atskiro kambario, bet kol kas tai buvo nepasiekiama.

Po kiek laiko nusprendėme su vaikais pasikalbėti apie tai, kaip padalysime pinigus ir palikimą. Šį kartą sūnus su žmona sureagavo akimirksniu – tokio entuziazmo iš jų seniai nematėme.

Jie atvažiavo pirmieji, netgi anksčiau už dukrą, kuri įspėjo, kad šiek tiek vėluos. Kai visi susirinko, pranešėme savo sprendimą: visas mūsų santaupas skirsime dukrai, kad jie pagaliau galėtų įsigyti didesnį butą sau ir anūkui. O namas, po mūsų mirties, bus padalytas tarp sūnaus ir dukros po lygiai.

Reakcija buvo įvairi: sūnus su sprendimu sutiko, o štai marti akivaizdžiai nebuvo patenkinta, nors ir slėpė emocijas. Tačiau mums svarbiausia buvo tai, kad vaikai suprato ir priėmė mūsų valią. Mes su vyru jautėme palengvėjimą, nes žinojome, kad padėjome dukrai sukurti geresnį gyvenimą jos šeimai.