Kai tėtis išėjo, pamotė paėmė mane iš vaikų namų. Aš visada būsiu dėkingas Dievui, kad mano gyvenime atsirado kita mama

Kai buvau mažas, turėjau pilną, laimingą šeimą. Buvo trys: aš, mama ir tėtis. Tačiau gyvenimas rašo nenuspėjamas istorijas. Mama pateko į ligoninę. Netrukus jos nebebuvo šiame pasaulyje. O tėtis pradėjo gerti. Jis labai stengėsi susidoroti su savo liūdesiu.

Šaldytuvas dažnai buvo tuščias. Aš eidavau į mokyklą nešvarus ir alkanys.

Nustojau mokytis ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Kaimynai suprato, kad kažkas ne taip. Jie pranešė socialinei tarnybai. Jie norėjo atimti iš mano tėvo tėvystės teises. Bet jis įtikino juos, kad to nedarytų. Jie sutiko, tačiau pasakė, kad vėl atvyks po mėnesio.

Po socialinių darbuotojų apsilankymo tėtis nedelsdamas nuėjo apsipirkti. Po to mes kartu tvarkėmės. Jis atsipeikėjo ir nuo tada daugiau nebegėrė alkoholio.

Vieną dieną tėtis pasakė, kad turi man pristatyti vieną moterį. Nesupratau – ar jis nebemyli mūsų mamos? Jis pasakė, kad myli ją, tačiau tai bus geriau, nes tada socialinė tarnyba daugiau neatvyks.

Tada susipažinau su panele Agnė.

Mes ją aplankėme, ir ji man patiko. Ji turi sūnų Paulių, kuris yra dvejais metais jaunesnis už mane. Mes susidraugavome. Pamenu, kad kai grįžome, pasakiau tėčiui, kad panelė Agnė yra graži moteris. Po mėnesio mes jau gyvenome pas ją. Nusprendėme išsinuomoti savo butą.

Gyvenimas tapo vis geresnis. Tačiau neilgai. Užklupo kita tragedija. Kitas praradimas. Šį kartą mirė mano tėtis.

Po trijų dienų vėl atvyko socialiniai darbuotojai. Jie paėmė mane į vaikų namus.

Ponia Agnė manęs nepamiršo. Ji nuolat lankė mane ir norėjo mane paimti atgal.

Ji tvarkė dokumentus. Bet tai užtruko ilgai, ir aš pradėjau nebe tikėti, kad tas diena ateis. Kol vieną dieną mane iškvietė į direktoriaus kabinetą ir pasakė, kad galiu eiti namo.

Ponia Agnė ir Paulius laukė manęs lauke.

Kai juos pamačiau, nesuvaldžiau ašarų. Tvirtai juos apkabinau ir užtrenkiau į ašaras. Džiaugiausi, kad grįžau į šeimą. Ponia Agnė bandė mane paguosti, o aš jai pasakiau:

„Mama, dėkoju, kad pasiėmei mane atgal į namus. Užtikrinsiu, kad tu niekada to nesigailėtum!“

Grįžau į savo keturis kampus ir vėl pradėjau eiti į savo senąją mokyklą.

Laikas greitai bėgo. Aš baigiau mokyklą, nuėjau į universitetą, o vėliau gavau darbą. Su Pauliu vis dar gerai susikalbėjome. Nors mes nesame tikri broliai, bet taip jautėmės.

Mes užaugome. Kiekvienas iš mūsų įkūrė šeimą. Tačiau mes nepamirštame mamos. Kiekvieną savaitgalį mes vykstame pas ją, o ji gamina mums skanius pietus ir mes kalbamės valandų valandas. Mama puikiai sutaria su mūsų žmonomis.

Jos kaip draugės. Aš visada būsiu dėkingas Dievui už tai, kad mano gyvenime atsirado kita mama. Nežinau, kur būčiau ir kas būčiau tapęs be jos.