Kodėl taip svarbu niekada nieko neprašyti. Net vaikų…

60-metė moteris susirgo. Jai baigėsi duona. Norėjo paprašyti kaimynės nueiti į parduotuvę, bet persigalvojo. Suvalgė sriubą be duonos. Ir nieko: organizmas atlaikė.

Tačiau svarbiausia kitkas: ji neėmė prašyti. Jau kartą pabuvojo panašioje situacijoje. Neturėjo pieno, o iš namų išeiti negalėjo. Kaimynė sutiko padėti. Ir atnešė pieno tik sekančią dieną. Jai nesigavo. O ligota moteris laukė ir pergyveno. Tačiau galiausiai tiesiog apsiėjo be pieno.

Ji mano, kad negalima pažeisti savo nepriklausomybės principo: niekada nieko nepašyti. Taip lengviau ir netgi, kaip bebūtų keista, įdomiau gyventi. Tai suprato dar vaikystėje, kai nuo draugės nusirašė kontrolinį darbą. Viskas išaiškėjo ir buvo nemalonu.

Moteris ėmė kurti savyje šį nepriklausomybės principą. Reikia prašyti tik kraštutiniu atveju, kai neprašyti negalima. Pavyzdžiui, nesiskolinti pinigų. Pasistengti apsieiti.

Paprašysi vieno – jis duos. O ką pagalvos? Jis neprisipažins. O jeigu tai nepatiks, pavyzdžiui, jo žmonai. Ir jo vidiniame pasaulyje liks nepasitenkinimas. Ir suaugusių vaikų irgi neverta prašyti. Irgi tik kraštutiniu atveju.

Jei jau visai blogai. O taip – pagulėti, atsikelti ir tuos pačius makaronus išsivirti su saulėgrąžų aliejumi. Bet neprašyti – ramiau miegosis. Paskui pasitaisysi – ir viskas susitvarkys.

Geriau niekam nekelti įtampos. Taip pat ir sau… Jei atėjo šventė ir tavęs nepakvietė – sūnus, dukra, draugė, tiesiog giminė – neverta prašytis. Pasėdėk namie. Tik negailėk savęs. Tai labai svarbu: tik negailėk savęs!

Galvoje atsiras nenormali mintis: vaikus užauginai, o nueiti pieno nėra kam – viskas. Tai atėjo įžeidimas,
jis atims paskutines jėgas.

Arba: išleidai visą pensiją, o dukra nepaklaus, ar tu, tėve (ar mama) turi pinigų? Ir pagailėsi savęs. Tai vėl įžeidimas. Jis sugriaus ir sveikatą, ir santykius su dukra. Tai yra,

bandyti išvis nieko niekada neprašyti. O paskui pasidžiaugti: ačiū, Viešpatie, kad padėjai man apsieiti be prašymų. Ir man viskas pavyko. Neprašyti nei duonos, nei pinigų, nei reginių. Nei patarimo, nei užtarimo.

Tada ateis ir patarimas, ir užtarimas, ir pinigai, ir duona su žaidimais. Aš irgi tai pajutau. Po prašymo kažkodėl širdyje darosi sunku. Nemalonu, lyg katė draskytų. Kai apsieini, pažadini savo protą – gauni apdovanojimą: ramią sąžinę.