Galbūt kažkam tai pasirodys kvaila ar keista. Bijau savo mamos…

Galbūt kažkam tai pasirodys kvaila ar keista. Galbūt kažkas pasakys: „visa tai – pereinamasis amžius“.

Bet man išties reikia patarimo. Nesakysiu savo amžiaus, nes bijau, kad nuo manęs nusigręš.

Šiuo metu jau trečią dieną aš be priežasties pradedu bijoti savo mamos, mokyklos ir net artimų draugų.

Nežinau, kaip tai prasidėjo ir kodėl, bet aš bijau pasakyti tai savo artimiesiems.

Manau, reikia pradėti nuo pat pradžių. Aš nesusidorojau su technologijom, siuvimas man nesigauna ir kartais net dabar kažką man daro mama. Ji susiuvo audinį taip kaip reikia, o aš supratau užduotį ne taip.

Aš išardžiau ir nesuprantu, ką daryti toliau, o jau praėjo dvi pamokos ir kitą dieną bus technologijos.

Nežinau kodėl, bet aš siaubingai bijau sakyti tai mamai, man atrodo, kad ji ims mane mušti ir sakyti, kas per nemokšiškumas.

Šiandien aš norėjau nusidažyti plaukus, bet ji neleido, pasakiusi, kad susigadinsiu plaukus ir viskuo kaltinsiu ją. Tada aš pasipiktinau, pasakiusi, kad man ir taip trumpai nukirpo plaukus, bet ji tik atsakė, kad tai aš kalta, kad pas mane atsirado utėlių. Nors aš ir nekalta, aš paprasčiausiai atsidūriau ne vietoje ir ne laiku. Po to aš verkiau apie 30 min.

Aš nežinau, pas mus lyg ir buvo normalūs santykiai. Tačiau po to, kai ji man pasakė eiti miegoti ir pati išėjo, aš vėl ėmiau verkti, kol nesiryžau paieškoti kokio nors anoniminio forumo, kad tuo pasidalinčiau.

Aš bijau tai sakyti draugams, artimiesiems, todėl kad bijau jų nesupratimo ir priešiškumo man, kuris gali kilti.

Taip, aš ne pats idealiausias žmogus, tačiau visgi man atrodo, kad greitai visi nuo manęs nusigręš. Aš nustojau jaustis saugiai dėl to. Tai labai keista ir kvaila.

Bet aš prašau tik palaikymo, nes negaliu nusiraminti. Kadangi aš dabar verkiu ir noriu tik pasislėpti po antklode kaip mažas vaikas. Patarkite ką nors, nes šiuo metu aš negaliu nusiraminti. Nors man ir pasidarė truputį lengviau, kai kažkam išsikalbėjau.