Lengva pasakyti „neverk“, kai įskaudino ne tave…

Lengva pasakyti „neverk“, kai įskaudino ne tave. Lengva pasakyti „duok grąžos“ arba „išsiaiškink pats“, kai tu ne tas, kurį užgavo. Lengva pasakyti „neimk ant rankų“ arba „parėks ir nustos“ žmogui, neturinčiam glaudaus emocinio ryšio su vaiku. Lengva šaukti, gėdinti, sakyti: „Nagi nustok“, kai isterija ištiko ne tave. Lengva duoti per užpakalį, kai užpakalis ne tavo, kai tas, kurį muša, negali duoti grąžos, o mušantis įsitikinęs, kad negaus atgal…

Lengva versti vaiką pasidalinti žaisliniu traktoriumi ignoruojant jo „nenoriu“, tikinant jį, kad tai teisinga, kad nereikia būti gobšu, kai tai tik žaislinis traktorius, o ne tavo naujutėlis (ar nelabai) iPhone. Lengva, kai darai su vaiku namelį, irzti, pykti, periodiškai užversti akis ir sakyti: „Tai taip paprasta!“, kai vaikui 7, o tau 30…

Lengva būti ekspertu, lengva būti specialistu, lengva būti kritiku, kai apie motinystę ir tėvystę žinai tik teoriškai. Išvis viskas atrodo žymiai lengviau, paprasčiau ir taip… banalu, kai tai liečia ne tave. Kai tai ne tavo vaikai (arba tavo, tačiau tai tau nerūpi), kai tai ne tavo problemos, ne tavo emocijos, ne tavo pergyvenimai, tada taip lengva kažką kalbėti, lengva nesigilinti, lengva kritikuoti, nuvertinti ir smerkti… Viskas lengva… O štai gyventi šalia tokių žmonių – SUNKU!