Mama renkasi vyrus, o ne anūkus: kaip gyventi, kai artimas žmogus nusisuka?

Mano mama visada gyveno savo gyvenimu, bet mane tai pradėjo skaudinti, kai atsirado mano vaikai. Dabar viena auginu du mažylius, ir tai gana sunku.

Labai norėtųsi bent kartais sulaukti pagalbos ar palaikymo iš artimo žmogaus, tačiau kiekvieną kartą, kai skambinu mamai, ji greitai suranda priežastį baigti pokalbį. Ji visada turi savo planų, reikalų ar susitikimų.

Mes niekada nebuvome labai artimos. Išsikrausčiau iš namų, kai man buvo aštuoniolika, ir nuo tada mūsų bendravimas tapo dar retesnis ir paviršutiniškas.

Mama visada siekė padaryti mane savarankišką, bet kartais tai atrodė pernelyg griežta. Anksti pradėjau gyventi viena, ieškoti darbo, nuomotis butą ir stengtis susitvarkyti su gyvenimu be jokios pagalbos. Dabar, kai turiu savo šeimą, atrodo, mama mano, kad turiu tvarkytis ir su tuo.

Jos atsisakymas padėti su vaikais ypač skaudus, nes mano vaikai labai myli savo močiutę ir kiekvieną kartą klausia, kada ji atvyks. Tačiau mama visada suranda pasiteisinimų, kad neapsilankytų.

Kai pabandžiau su ja apie tai pasikalbėti, ji atsakė, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo ir augino mane viena, o dabar nori gyventi dėl savęs, kaip kadaise negalėjo. Ji mano, kad anūkai nėra jos atsakomybė, ir ji turi teisę į laisvę bei asmeninį gyvenimą.

Aš suprantu, kad jai norisi ištaisyti praeities klaidas ir būti laimingai, tačiau ar tai reiškia visišką šeimos atstūmimą? Per pastaruosius dvejus metus mes matomės tik kartą per mėnesį, ir tai atsitiktinai. Ji tapo šaltesnė, vis mažiau pasakoja apie save ir vengia pokalbių apie mano gyvenimą.

Nereikia, kad mama kasdien prižiūrėtų vaikus. Tačiau ar prašau per daug, kad bent kartą per savaitę atvyktų ir praleistų dieną su mumis? Bijau, kad visiškai prarasime ryšį, jei tai tęsis.

Noriu, kad mano vaikai pažintų savo močiutę ir matytų joje šeimos dalį, o ne tik žmogų, kuris pasirodo per šventes ir greitai išeina.

Bandžiau jai paaiškinti, kad gyvenimo prasmė yra ne tik ieškoti naujų santykių, tačiau ji nenori to girdėti. Galbūt jai tikrai reikia laiko sau, kad surastų savo laimę.

Jau pradėjau galvoti, kad geriau nustoti ją bandyti keisti ir priimti tai, kaip yra. Galbūt, kai ji suras savo asmeninę laimę, mūsų santykiai pagerės patys savaime. Norėčiau, kad mes rastume būdą būti artimesnėmis, o mano vaikai nejaustų tuštumos, kur turėtų būti ryšys su močiute.