Man 50. Po trijų pasimatymų supratau, ko iš tikrųjų ieško vyras šiame amžiuje

50 metų vyras dalijasi mintimis po trijų pasimatymų su moterimis, kurių amžius yra 29, 35 ir 47 metai

Man 50. Ir jei atvirai — nesitikėjau, kad vėl atsidursiu šioje situacijoje. Po skyrybų praėjo jau penkeri metai. Iš pradžių buvo palengvėjimas — tyla, niekas nerėkia, nereikalauja. Tada ta tyla tapo skambanti. Vaikai užaugo, gyvena savo gyvenimais, draugai visi su šeimomis, o vakarai — ilgi, kaip žiema.
Vieną dieną pagavau save pagalvojus: juk aš gyvas, vis dar galiu mylėti, rūpintis. Tiesiog pamiršau, kaip tai daroma.

Nusprendžiau pabandyti. Trys pasimatymai. Trys visiškai skirtingos moterys.

Pirma — 29.
Graži, atvira, juokiasi garsiai, tarsi pati gyvenimas.
Mes susitikome kavinėje, ji iškart ištraukė telefoną — fotografavo kavą, save, net mane. Pasakojo apie tinklaraštį, apie fitnesą, apie svajonę išvykti į Balį.
Aš klausiau, šypsojausi, bet vienu momentu supratau, kad jaučiuosi statistu jos filme. Ji gyvena greitai, ryškiai, o aš jau nebenoriu bėgti. Noriu tiesiog sėdėti virtuvėje ir kalbėtis iki nakties, be skubos.
Kai ji pasiūlė padaryti asmenukę «atsiminimui», aš sumokėjau už kavą, palinkėjau jai sėkmės ir išėjau.
Ji buvo nuostabi — tiesiog iš kito gyvenimo.

Antra — 35.
Viskas aišku: manikiūras, nešiojamas kompiuteris, pasitikėjimas balse.
Mes susitikome restorane. Ji uždavė kelis tiesius klausimus: kur dirbu, ką veikiu, ko noriu iš gyvenimo.
– Aš tiesiog noriu gyventi, – atsakiau aš.
Ji pakėlė antakius:
– Tai nėra tikslas, tai būklė.
Aš nusišypsojau. Gal todėl mums ir ne pakeliui. Ji dar bėga, aš jau sustojau.
Mes išsiskyrėme ramiai, be nuoskaudų. Tik vėliau ilgai galvojau: kaip mes skubame — įrodyti, pelnyti, būti reikalingi, nors iš tiesų, ko ieškome — tai būti šalia, kur galima tiesiog kvėpuoti.

O tada buvo ji — 47.
Be blizgesio, be apsimetimo, tiesiog tikra.
Atėjo šiek tiek vėliau, atsiprašė: «Kamštis. Bet labai norėjau ateiti».
Mes kalbėjome neskubėdami, tarsi pažinotume vienas kitą šimtą metų. Apie tėvus, apie knygas, apie vienatvę, kuri ateina ne dėl amžiaus, o dėl šilumos trūkumo.
Ji tyliai juokėsi, žiūrėjo į akis, ir vienu momentu pagavau save pagalvojus — nenoriu, kad vakaras baigtųsi.
Joje nebuvo žaidimo, lūkesčių, sąlygų. Tik paprasta žmogiška «džiaugiuosi, kad esi».

Kai atsisveikinome, ji pasakė:
– Ačiū, kad nebandėte daryti įspūdžio. Su jumis ramu.
Eidamas namo galvojau: štai ji, laimės formulė — ne aistra, ne jaunystė, ne ugnis. Ramybė.
Kai šalia žmogus, su kuriuo tylėjimas neslegia, o šildo.

Dabar suprantu — amžius nieko nesprendžia.
29, 35, 47 — tai tiesiog skaičiai. Svarbiausia — kokia žmogaus siela ir ar moka būti tikru.

Jaunystė praeina, ambicijos nurimsta, bet lieka vienas — noras būti šalia to, su kuo ramu, be žodžių ir be kaukių.

O ką pasirinksite jūs — tą, nuo kurio širdis plaka greičiau, ar tą, su kuriuo pagaliau galima iškvėpti?