Mano dukra su vyru išvyko į kelionę, palikdami mane prižiūrėti anūkėlę. Kai guldyvau ją miegoti, ji šnabždesiais uždavė klausimą, nuo kurio man suspaudė širdį…

Aš glostau anūkėlę per galvą, užkloju ją antklode, linkiu ramios nakties. Ji staiga sugriebė mane už rankos ir šnabždėjo tyliai, beveik negirdimai: „Močiute, ar mama mane myli? Iš tiesų?“

Aš sustingau. Šešeri metai vaikui. Šešeri. Šiame amžiuje vaikai neturėtų abejoti tėvų meile. Tai turėtų būti taip pat natūralu kaip ir kvėpavimas. Sėdau ant lovos krašto, apkabinau anūkėlę ir atsargiai paklausiau, kodėl ji taip galvoja.

Ji tylėjo kelias sekundės, paskui pradėjo kalbėti. Tyliai, su ta vaikiška rimtimi, kai supranti, kad vaikas sako tiesą, kurią jau seniai kaupė savyje.

Ji papasakojo, kad mama visada kalba telefonu. Kai ji grįžta iš darželio, mama nepasiteirauja, kaip praėjo diena, kas buvo įdomu, su kuo ji žaidė. Kalba trumpai — eik, pažaisti, netrukdyk, turiu reikalų. Kai anūkėlė prašo paskaityti knygą ar pažaisti kartu, mama atsako, kad pavargusi, kad vėliau, kad reikia baigti darbus. O paskui sėdi su telefonu iki vakaro.

Tėtis žaidžia su ja, kai grįžta iš darbo. Tėtis klausia apie darželį, piešia su ja, stato iš konstruktoriaus. O mama — ne. Mama visada užsiėmusi. Visada nėra laiko jai.

Anūkėlė tyliai paklausė: „Galbūt mama manęs nenorėjo? Galbūt aš jai trukdau?“ Ir pradėjo verkti. Tyliai, be garso, kad neišgirščiau. Bet aš mačiau, kaip jos pečiai dreba.

Apkabinau ją ir nežinojau, ką sakyti. Kadangi tai pat pastebėjau paskutiniu metu. Mano dukra iš tikrųjų visada kalba telefonu. Kai atvykstu į svečius, ji sėdi ant sofos su išmaniuoju telefonu. Anūkėlė prieina prie jos, tąsi už rankos, prašo dėmesio — dukra atsimuša. Sako — vėliau, dabar nėra laiko, eik pas močiutę.

Maniau, kad tai dėl nuovargio, darbo, šiuolaikinio gyvenimo. Galvojau — jauna mama, jai sunku, taip yra visiems. Tačiau dabar šešerių metų vaikas klausė – ar ją myli jos pačios mama? Ir supratau — tai nėra nuovargis. Tai atsiskyrimas.

Aš nuraminau anūkėlę, sakiau, kad, žinoma, mama ją myli, kad suaugusieji kartais tiesiog nemoka parodyti meilės tinkamai. Ji užmigo, bet aš negalėjau užmigti visą naktį. Galvojau, ką pasakysiu dukrai, kai ji grįš.

Po trijų dienų dukra su vyru grįžo iš kelionės. Įdegusi, laiminga, pailsėjusi. Anūkėlė pradžiugo, nubėgo pas mamą. Dukra apkabino ją prabėgdama, iš karto ištraukė telefoną — parodyti nuotraukas iš kelionės. Vaikas stovėjo šalia, laukė dėmesio, o dukra naršė nuotraukas ir komentavo kažkam žinutėje.

Aš neišlaikiau. Paprašiau dukros pasilikti, kai vyras išėjo su anūkėle pasivaikščioti. Pasakiau tiesiai: „Tavo dukra paklausė manęs, ar tu ją myli. Šešeri metai vaikui, o ji abejoja motinos meile.“

Dukra sutriko. Pradeda ginčytis, sakyti, kad, žinoma, myli, kad tai nesąmonės, kad vaikas visa tai prisigalvojo. Aš ją nutraukiau: „Ji nieko nesugalvojo. Aš pati matau. Tu visada esi su telefonu. Kai ji grįžta iš darželio, tu nepasiteirauji, kaip jai sekasi. Kai ji prašo pažaisti, tu save atmuši. Tu suteiki jai stogą virš galvos, maistą, drabužius. Bet nesuteiki svarbiausio — savęs.“

Dukra bandė teisintis. Darbas, nuovargis, namai, buitiniai reikalai. Klausiau ir purčiau galvą: „Tavo vyras taip pat dirba. Pavargsta taip pat. Bet randa laiko žaisti su dukra, kalbėtis, domėtis jos gyvenimu. O tu — ne. Ar žinai, ką ji man pasakė? Kad galbūt tu jos nenorėjai. Kad ji tau trukdo.“

Dukra išblyško. Mačiau, kaip pradėjo sąmoningai tai suprasti. Ji nuleido galvą, o ašaros tekėjo per jos skruostus.

Aš tęsiau švelniau: „Meilė — tai ne tik žodžiai ‘aš tave myliu’. Tai dėmesys, laikas, buvimas. Vaikas nesupranta, kad tu turi svarbų darbą ar kad esi pavargusi. Vaikas mato — mama šalia, bet neprieinama. Mama žiūri į telefoną, o ne į mane. Mama nenori su manimi žaisti. Ir padaro išvadą — aš nesu pakankamai gera mamytės dėmesiui.“

Dukra verkė. Sakė, kad nepastebėjo, kaip tai atsitiko. Kad darbas iš namų ją įtraukė, kad reikėjo atsakyti į pranešimus, tikrinti paštą, būti prisijungus. Kad rutina ją įtraukė, ir ji nustojo matyti savo vaiką. Tik maitino, rengė, guldyti miegoti — mechaniškai, nesant emociškai.

Aš apkabinau ją ir sakiau: „Dar ne vėlu. Ji maža, viską galima pakeisti. Bet tai reikia daryti dabar. Padėk telefoną. Paklausk, kaip praėjo diena. Paprasta pažaisti su ja pusvalandį — tiesiog pažaisti, nesiblaškyti. Priskaityk knygą prieš miegą. Ji daug neprašo. Ji prašo tavęs.“

Dukra pažadėjo keistis. Tą patį vakarą pamačiau, kaip ji sėdėjo ant grindų su anūkėle, kartu dėliojo dėlionę. Telefonas buvo kitame kambaryje. Anūkėlė švytėjo iš laimės.

Praėjo du mėnesiai. Dukra stengiasi. Ne visada pavyksta, kartais sugenda, griebia telefoną. Bet ji stengiasi. O svarbiausia — anūkėlė pasikeitė. Tap Imperialesote labiau atvira, linksma. Daugiau nebeklausia, ar ją myli mama.

Bet tas klausimas — „mama mane myli?“ — man niekada neišnyks iš atminties. Nes suprantu, kiek vaikų auga su šia abejonę viduje. Kiek tėvų fiziškai yra šalia, bet emociškai nėra. Mes suteikiame vaikams viską — išskyrus save. O jie neprašo žaislų ir gadžetų. Jie prašo mūsų laiko, dėmesio, mūsų buvimo.

Kiek vaikų užmiega klausimu — ar jie mylimi savo tėvų? Ir kiek tėvų net nenutuokia apie tai, nes per daug užimti su savo telefonais?

Ar jūs esate tikri, kad jūsų vaikai ar anūkai neabejoja jūsų meile?