Mano sūnus vedė moterį, kuri yra vyresnė už jį 15 metų. Aš kategoriškai buvau prieš, bet po metų įvyko tai, kas privertė mane pergalvoti viską…

Kai Markas pasakė, kad ves Klaudiją, pajutau, kaip viduje viskas susikaustė. Jam trisdešimt, jai keturiasdešimt penki. Penkiolikos metų skirtumas. Iš karto nusprendžiau, kad suprantu, kas vyksta. Ji ieško stabilumo, nori jauno vyro, kuris rūpintųsi ja senatvėje. Galbūt bijo vienatvės. Ji neturėjo savo vaikų, neturėjo ilgalaikių santykių — visa tai man atrodė įtartina.

Aš nesukėliau skandalų, aš ne iš tokių. Tačiau per vestuves buvau šalta. Sveikinau sausai, beveik nekalbėjau su jos giminėmis. Sėdėjau su akmeniniu veidu ir galvojau tik apie vieną dalyką — kaip ilgai truks ši santuoka. Markas jautė mano požiūrį, mačiau tai jo akyse, bet jis nieko nesakė. Tikriausiai tikėjosi, kad aš su laiku priimsiu ją.

Aš nepriėmiau. Kai jie atvykdavo į svečius, buvau mandagi, bet atsainiai. Klaudija stengėsi bendrauti su manimi, domėjosi mano sveikata, atnešdavo pyragus. Aš dėkojau, bet likdavau šalta. Viduje laukiau — laukiau, kada jų santykiai pradės braškėti, kada ji parodys savo tikrąjį veidą.

O paskui atsitiko insultas. Netikėtai, vidury nakties. Pabudau ir negalėjau pajudinti dešinės rankos, negalėjau kalbėti. Greitoji pagalba, ligoninė, lašelinės, gydytojai su rimtais veidais. Dalinė paralyžius, ilga reabilitacija, neapibrėžtumas. Man buvo baisu kaip niekada gyvenime.

Markas, žinoma, lankėsi. Bet jis turėjo darbą, projektus, komandiruotes. Jis negalėjo nuolat būti su manimi, ir aš tai supratau. Nenorėjau būti našta savo pačios sūnui. O štai Klaudija pasirodė kitą dieną po insulto ir nuo tada ateidavo kasdien. Kasdien, suprantate?

Ji mane maitino, kai negalėjau laikyti šaukšto. Tai buvo žeminančiai — visada buvau savarankiška, išdidi moteris, o dabar turiu leisti anytai, kurios vos toleravau, padėti man valgyti. Bet ji darė tai taip natūraliai, taip ramiai, tarsi tai būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje. Kalbėjosi su manimi, pasakodama apie orą, apie smulkmenas. Nekaltino, neatjautė — tiesiog buvo šalia.

Ji plovė mano plaukus, nes pati negalėjau. Skaitydavo man garsiai knygas, kai gulėjau ir žiūrėjau į lubas. Masažavo mano paralyžiuotą ranką, nors gydytojai sakė, kad tai ilgas procesas ir jokių garantijų nėra. Ji ateidavo po savo darbo, pavargusi, bet visada su šypsena.

Kartą išgirdau pokalbį koridoriuje. Seselė jos paklausė, ar esu dukra ar anūkė. Klaudija atsakė, kad ji yra anyta, bet jai tai neturi reikšmės. Ji pasakė, kad esu motina žmogaus, kurį ji myli, todėl ji čia. Gulėjau palatoje ir ašaros tekėjo man per veidą. Negalėjau jų sulaikyti.

Nes supratau — aš vertinau šią moterį pagal skaičius. Pagal amžių, pagal vaikų neturėjimą, pagal jos praeitį, apie kurią nieko nežinojau. O ji mane matavo kitu kriterijumi — tiesiog kaip savo vyro motiną, kaip žmogų, kuriam reikia pagalbos. Ji nelaikė pykčio už mano šaltumą, už mano požiūrį visus metus. Ji tiesiog atėjo ir buvo šalia, kai man buvo sunku.

Praėjo šeši reabilitacijos mėnesiai. Aš beveik visiškai atsigavau, nors dešinė ranka vis dar silpnesnė už kairę. Klaudija buvo su manimi visą šį kelią. Dabar, kai jie ateina į svečius, pirmoji apkabinu ją. Mes kartu kepame tuos pačius pyragus, kuriuos ji anksčiau man atnešdavo. Klausau jos istorijų ir suprantu, kokia ji protinga, gera, stipri moteris.

Man gėda už tuos metus. Už savo šaltumą, už savo teismą. Aš praradau visus metus, kai galėjau ją pažinti tikrai. Ir žinote, kas baisiausia? Jei ne insultas, tikriausiai taip ir būčiau ją atstūmusi. Būčiau laukusi, kol jų santuoka suirs, ir laikyčiau save teisia.

Kiek dar prarandame dėl išankstinių nuostatų? Kiek gerų žmonių praeina pro šalį, nes nusprendėme juos vertinti pagal amžių, išvaizdą ar aplinkybes?

O jūs ar gebėtumėte pripažinti, kad klydote?