Mano vaikinas visada “užmiršdavo” savo kreditinę kortelę, ir aš mokėdavau už mus abu. Tačiau vieną dieną jis už savo gudrybes turėjo susimokėti pats

Su Lukasu susitikinėjau beveik metus. Iš pradžių jis atrodė tobulas: galantiškas, žavingas, su puikiu humoro jausmu. Tačiau viena mažytė smulkmena viską gadino. Kaskart, kai valgydavome restorane, jis staiga su kaltės jausmu paaiškindavo:

— O, atrodo, pamiršau savo kortelę. Gal galėtumei sumokėti? Pažadu, grąžinsiu.

Pirmuosius porą kartų nekreipiau dėmesio. Taip pasitaiko, pagalvojau. Bet kai tai pradėjo kartotis kiekvieną kartą, manyje užvirė pyktis. Jis visada rinkdavosi brangius restoranus, brangius patiekalus, o aš sėdėdavau ir mokėdavau. Bet blogiausia buvo tai, kad jokio “grąžinsiu” niekada nebuvo.

Kai jau penktą kartą išgirdau tą įprastą: “Ups, vėl be kortelės”, supratau: šis “gėdingas triukas” tapo jo kasdienybe.

Nutariau, kad reikia jį pamokyti, ir viską iš anksto apgalvojau.

Šį kartą jis pats pasiūlė nueiti į naują restoraną, garsėjantį aukšta virtuve ir neįtikėtinai brangiais vynais. Su šypsena sutikau. Tačiau mano planas jau buvo įgyvendinamas.

Atvykome į restoraną, kur viskas tiesiog šaukė apie prabangą: aukso spalvos detalės interjere, krištoliniai šviestuvai, padavėjai idealiai išlygintais kostiumais. Lukasas su susižavėjimu apžiūrinėjo meniu, pasirinkdamas brangiausius patiekalus.

— Paimkime šį vyną, — sakė jis, lyg tarp kitko parodęs į butelį už 200 eurų.

— Žinoma, — atsakiau aš, mąstydama apie tai, kaip jis vėliau nustebs.

Kai vakarienė artėjo prie pabaigos, pasiūliau tostą:

— Už mus, už sąžiningumą ir atvirumą santykiuose, — sakiau tiesiai į jo akis žiūrėdama.

— Už mus! — pakartojo jis, šypsodamasis.

Tada padavėjas atnešė sąskaitą. Ir štai prasidėjo.

— O ne, vėl pamiršau savo kortelę! Gal gali sumokėti, mieloji? Pažadu, rytoj viską grąžinsiu.

Aš nusišypsojau.

— Lukasai, ką manai, jei šį kartą viską padarytume kitaip?

— Ką turi omeny? — jis prisimerkė.

— Žinai, kaip tave myliu, — pradėjau, atsidarusi savo rankinę. — Todėl nusprendžiau, kad šį vakarą vakarieniausime tavo kortele.

— Bet… neturiu kortelės su savimi.

— Ir nereikalinga ji tau, — ramiai atsakiau ir ištraukiau iš rankinės jo kreditinę kortelę.

— Kas?! Kaip?!

— Vieną kartą palikai ją mano mašinoje. Matyt, netyčia. O aš pagalvojau, kodėl gi negrąžinus tau jos štai taip… elegantiškai.

— Tu negali būti rimta! — jo balsas pasidarė garsesnis, ir keli žmonės prie gretimų stalų pradėjo atsigręžti.

— O, tikrai galiu. Beje, aš pridėjau kai ką į užsakymą. Juk mėgsti staigmenas?

Ir tuo metu padavėjas grįžęs su čekio sąrašu ir dovanų sertifikatu restoranui už didelę sumą.

— Dėkojame už vakarienės apmokėjimą ir sertifikatą vyno degustacijai, — su šypsena jis tarė, įteikdamas Lukasui kortelę.

Lukasas išblykšta.

— Ar pamišai?! Ar žinai, kiek tai kainuoja?!

— Tiksliai tiek, kiek esi skolingas už visas mūsų vakarienes. Nesijaudink, viską paskaičiavau.

Jis sustingo, bandydamas kažką sakyti, tačiau žodžiai nekilo.

Aš atsistojau, pasiėmiau savo rankinę ir pridūriau jam pabaigoje:

— Dėkoju už nuostabų vakarą. O sertifikatą gali panaudoti, kai rasi ką nors, kas norėtų su tavimi vakarieniauti.

Ir aš išėjau, jaučiuodama, kaip viduje kyla palengvėjimo banga, po dėmesingais restorano svečių žvilgsniais.

Po to Lukasas daugiau nepasirodė mano gyvenime. Tačiau įsitikinau, kad kartais kerštas gali būti ne tik teisingas, bet ir elegantiškas.