Mano vyro suaugę vaikai atvyko į mūsų povestuvinę kelionę reikalaudami mūsų vilos – jie gavo pamoką

Mano vyro vaikai manęs nemėgsta. Jie visada mane atstūmė, tačiau, laimei, mano vyras stojo mano pusėn, kai pamatė, kaip žiauriai jie su manimi elgėsi. Jis davė jiems vertingą pamoką, kuri galiausiai privertė juos atsiprašyti ir atkurti mūsų santykius.

Mano vyras Jonas yra trijų vaikų, vyresnių nei 21 metų, tėvas. Kai susipažinome, jis buvo sugniuždytas po to, kai praėjo dveji metai nuo jo žmonos mirties. Jis tapo tėvu labai anksti ir, deja, po kelerių metų tapo našliu. Praėjus metams po mūsų pažinties, jis pristatė mane savo vaikams, tačiau mūsų santykiai buvo labai sudėtingi.

Aš supratau, kodėl jie nerimavo dėl mūsų santykių – juk aš esu 57 metų, o Jonas – 47 metų. Mus skyrė 10 metų. Mes pažįstami jau daugiau nei devynerius metus ir esame susižadėję ketverius metus. Per visą mūsų santykių laikotarpį jo vaikai nė karto neleido man pasijusti priimta.

Aš atsikrausčiau gyventi pas Joną tik tada, kai visi jo vaikai jau buvo išsikraustę. Net ir tada, kai mes kartais susitikdavome, jie dažnai kalbėjo apie savo motiną ir stengėsi mane priversti pasijusti svetima šeimoje. Tai vyko nepaisant to, kad aš aiškiai sakiau, jog nesiekiu pakeisti jų motinos.

Kai Jonas pasipiršo, jo vaikai pradėjo mane dar labiau nepagarbiai traktuoti, tačiau visada už jo nugaros. Aš nesiskundžiau, nenorėdama sukelti konfliktų. Žinojau, kad jie visi jau išgyveno tiek daug sunkumų, ypač Jonas, kuris daugelį metų vienas augino savo vaikus.

Jonas jautė, kad turi užpildyti jų motinos paliktą tuštumą. Jis dirbo dvigubai daugiau, kad suteiktų savo vaikams prabangų gyvenimą, net ir tada, kai jie jau išėjo iš namų.

Prieš kelias savaites mes susituokėme. Tai buvo nedidelė civilinė ceremonija, į kurią jo vaikai neatvyko, teigdami, kad turi svarbių reikalų. Mes dėl to nesijaudinome, nes šventė buvo mažo masto. Nusprendėme daugiau išleisti savo medaus mėnesiui ir išvykome į Bahamus.

Praėjus dviem dienoms po atvykimo, VISI jo vaikai pasirodė. „Tėti, mes tavęs taip pasiilgome!“ – jie sakė. Vienas jų tyliai sušnibždėjo man į ausį: „Manei, kad atsikratysi mūsų, taip?“ Nors buvau nustebusi dėl jų atvykimo, vis tiek davėme jiems ekskursiją ir parodėme mūsų vilą. Aš pasistengiau būti maloni ir užsakiau jiems užkandžių, o Jonas pasirūpino gėrimais.

Aš nė nesitikėjau, kad jie sugadins mūsų povestuvinę kelionę, tačiau beveik nustėrau, kai vienas iš jo vaikų pasakė: „Tu, 57 metų senė, vis dar tikiesi pasakos? Ši vila tau per prabangi. Mes paimsime ją, o jūs galite apsistoti mažame namelyje.“

Aš ramiai atsakiau: „Prašau, nesugadinkite šios kelionės man ir jūsų tėvui. Tiesiog leiskite mums pasimėgauti šia akimirka.“

„Mes niekada neleisime tau būti laiminga. Tu nenusipelnei mūsų tėvo, o tuo labiau šios prabangios vilos. Taigi, dingk iš čia!“ – atsakė vienas jų.

Ir tada išgirdome, kaip stiklas sudužo ant grindų. Jonas stovėjo netoli durų, purpuriškai įniršęs.
„AR JŪS RIMTAI?!“ – jis suriko. Tai buvo balsas, kurio aš dar niekada nebuvau girdėjusi – toks piktas, kad jo vaikai nutilo.

„Aš jums daviau viską, rėmiau jus finansiškai, o jūs taip atsidėkojate? Nepagarba mano žmonai? Ir dar mūsų medaus mėnesio metu?“ – Jonas pareiškė.

Vaikai pradėjo teisintis, tačiau Jonas juos nutraukė: „Gana! Aš pavargau nuo jūsų įžūlumo. Manote, kad galite čia ateiti ir reikalauti ko tik norite? Ar tikrai manėte, kad nežinau, kaip jūs elgiatės su mano žmona? Kiekvieną kartą nusileisdavau, tikėdamasis, kad pasikeisite. Bet tai baigiasi dabar.“

Jis išsitraukė telefoną ir paskambino. Po kelių minučių atvyko vilos apsauga. „Palydėkite juos lauk. Jie čia nebėra laukiami,“ – jis tarė.

Apsaugos darbuotojai išvedė vaikus, jų veiduose buvo sumišimas ir pažeminimas. Jie protestavo, tačiau Jonas išliko tvirtas. „Jūs daugiau niekada nerodysite nepagarbos nei man, nei mano žmonai. Tai bus jūsų pamoka pagarbos ir atsakomybės.“

Tą pačią akimirką Jonas paskambino į banką ir nutraukė jų finansinę paramą, priversdamas juos pirmą kartą atsistoti ant savo kojų. Jis aiškiai parodė, kad jų elgesys turėjo pasekmes.

Artimiausi mėnesiai buvo sunkūs. Jie daugelį metų gyveno naudodamiesi tėvo kortelėmis. Be jų jie turėjo prisitaikyti, bet galiausiai pradėjo suprasti atsakomybės ir pagarbos svarbą.

Vieną vakarą sulaukėme skambučio iš visų jo vaikų. „Tėti, atsiprašome,“ – jie visi sakė. Jų balsuose buvo nuoširdus atgailos tonas. „Mes buvome neteisūs. Ar galime pradėti iš naujo?“ Jonas pažvelgė į mane su ašaromis akyse. „Žinoma,“ – jis atsakė. „Visada galime pradėti iš naujo.“

Ir taip, palaipsniui, jie atkūrė savo santykius. Tvirti Jono veiksmai mūsų medaus mėnesio metu ne tik apsaugojo mūsų ypatingą laiką, bet ir davė jo vaikams pamoką, kurios jie niekada nepamirš. Nors kelias buvo sunkus, jis mus visus suartino.