Mano žmona paliko mane ir mūsų dvi mažas dukteris dėl turtingo vyro, o po kelių metų aš ją sutinku parduotuvėje…

Mes su Miranda buvome kartu dešimt metų. Mes turėjome dvi dukteris: Sofį, penkerių metų, ir Emilią, ketverių. Galvojau, jog uždirbu pakankamai. Mes negyvenome prabangoje, bet galėjome du kartus per metus išvykti į šeimos atostogas. Mergaitėms buvo auklės, o Miranda dirbo iš namų. Visada padėdavau su namų ruošos darbais. Bet kažkodėl atrodė, kad tai jai daugiau nebesvarbu.

Vieną dieną Miranda ramiai pasakė, kad išeina. Ji paliko ne tik mane, bet ir mergaites.

— Radau save, — sakė ji. — Noriu kažko didesnio.

Po kelių savaičių pamačiau jos Instagramą: sužadėtuvės su turtingu vyru, jachtos, kelionės, dizainerių suknelės.

Ji mus paliko šios svajonės vardan?

Vėl ir vėl stebėjau ir ieškojau atsakymų. Tačiau sunkiausia buvo klausyti, kaip dukterys klausia:

— Tėte, kada mama sugrįš?

Neturėjau ką atsakyti.

Praėjo dveji metai…

Gyvenimas tęsėsi. Buvo sunku, bet susitvarkiau. Dirbau, kiekvieną laisvą minutę praleisdavau su dukterimis. Jos tapo mano gyvenimo prasme, mano šviesa.

Vakarą, užsukęs į supermarketą pieno, pamačiau ją.

Ji stovėjo prie kasos – pavargusi, pigiais drabužiais, su tuščiu žvilgsniu. Nei ženklo tos Mirandos, kuri pozavo ant jachtų.

Mūsų akys susitiko.

Ji sustingo, rankose laikydama smulkius pinigus.

— Tu… — pradėjo ji, bet nutilo.

Aš tylėjau.

— Kaip mergaitės? — jos balsas buvo tylus.

Jaučiau, kaip mane apima pyktis. Dveji metai tylos. Nei skambučių, nei laiškų.

— Joms gerai. Nes jos turi mane.

Ji nusuko žvilgsnį.

— Noriu jas pamatyti…

Suspaudžiau kumščius.

— Prisiminė apie jas po dvejų metų?

Ji atsiduso, nusišluosčiusi ašarą.

— Padariau klaidą.

Pradėjau juoktis.

— Klaida — tai kai pamiršti skėtį per lietų. Tu pasirinkai kitokį gyvenimą. Pasirinkai pinigus, Miranda. Kaip, pasirodo, laimė nėra jachtos ir prekės ženklo suknelės?

Ji užsimerkė.

— Jis paliko. Kai tik nereikėjau. Aš nieko nebeturiu. Nei pinigų, nei namų.

Pažvelgiau į jos plonas rankas – be žiedo.

— O mergaitės? Joms prireikė dvejų metų, kad prisimintum, jog jos egzistuoja?

Ji vėl suverkė.

— Žinau, kad nieko negaliu pakeisti. Bet prašau… Leisk man bent pamatyti jas.

Giliai įkvėpiau.

— Jos neatsimena tavęs, Miranda. Jos nustojo klausti, kada sugrįši.

Ji verkė dar stipriau.

— Ne prašau antro šanso sau… bet jos mano vaikai…

Žiūrėjau į ją. Prieš mane stovėjo ne ta Miranda, kuri paliko dėl pinigų. Ši moteris atrodė sugniuždyta.

— Apsvarstysiu. Bet mano sąlygomis.

Ji pakėlė galvą, akyse sužibėjo viltis.

— Ačiū…

Išeidamas palikau ją tarp nepažįstamų veidų.

Nežinau, ar kada nors jai atleisiu.

Bet vieną dalyką aš tikrai žinojau: Sofis ir Emilia nusipelno tik geriausio.