Marti nuolat primena sūnui, kad jie gyvena jos bute, o paskui stebisi, kodėl jis nieko nenori ten daryti

Negaliu marti vadinti protinga moterimi, nes ji elgiasi labai kvailai. Jau penkerius metus, kiekviena tinkama proga, ji pareiškia mano sūnui, kad jis gyvena jos bute, o paskui piktinasi, kad jis nenori nieko daryti. Na, tai juk tavo butas – tu ir daryk. O kaip kitaip ji norėjo?

Jonas ir Ieva susituokė prieš penkerius metus, ir sūnus išėjo gyventi pas žmoną. Aš jo neatkalbinėjau, nors ir maniau, kad jis daro kvailystę. Marti jau buvo ne kartą parodžiusi, kad mėgsta visiems kišti į akis savo nuopelnus. Kad butas – jos, kad ji nuostabi kulinarė, kad darbe ją labai vertina.

Aš sakiau Jonui, kad geriau jie pasiimtų bendrą butą su paskola, kad ir jis jaustųsi šeimininku. Aiškinau, kad kol jie jauni, gali sau leisti mokėti paskolą, o marti butas vėliau atiteks vaikams – būtų geras gyvenimo startas.

Jonas tik suraukė nosį ir pasakė, kad jie nemato reikalo imti skolą ir mokėti bankui. Jaunieji nusprendė, kad kol kas taupys pinigus dar vienam butui įsigyti, juk jie turi kur gyventi ir dabar jiems tai nėra būtinybė.

Įrodinėti savo teisumą reikštų nuteikti sūnų prieš jo žmoną. Kodėl reikėtų pradėti jų šeimyninį gyvenimą nuo konfliktų? Aš nusprendžiau nesikišti. Jie yra suaugę žmonės, patys nuspręs. Be to, pradžioje jie gyveno gerai ir nesipyko. Kam man reikėjo kurstyti įtampą?

Po kokių poros metų pas juos prasidėjo konfliktai. Jaunose šeimose taip būna. Žmonės dar nemoka derėtis, kiekvienas gina savo teisumą. Manau, daugelis tuo yra praėję. Ši lemtis neaplenkė ir mano jaunųjų.

Per kiekvieną tokį konfliktą marti pareikšdavo, kad jei vyrui kažkas nepatinka, jis gali susirinkti daiktus ir išeiti, nes ji savo bute tokio elgesio netoleruos. Jonas yra kantrus, bet viskam yra ribos. Jis kartą nutylėjo, kitą kartą ignoravo, o paskui kartą susirinko lagaminą ir atvažiavo pas mane.

Tokie pasivaikščiojimai su lagaminu pradėjo kartotis reguliariai. Marti užimdavo poziciją – ji juk buto šeimininkė, o sūnus grieždavo dantimis ir išvykdavo su lagaminu pas mane. O kur jam dar eiti?

Žinoma, aš jį priimdavau, pirmą kartą net nieko nesakiau. Bet kai supratau, kad tokie pasivaikščiojimai tapo reguliarūs, išbėriau viską, ką galvojau. Koks jis šeimos galva? Bėgioja nuo mamos pas žmoną ir atgal. Pasakiau, kad daugiau taip nedarytų – tegu sėda ir sprendžia problemas vietoje. O jei negali, tai tegul skiriasi. Kitą kartą pas save jį priimsiu tik su skyrybų liudijimu.

Jam, matyt, pasidarė gėda, nes kažkaip jie susitaikė. Bent jau Jonas pas mane bėgioti nustojo. Bet netrukus pradėjo skambinti marti. Ji pasakojo, kad vyras visai nieko nenori daryti namuose.

Jie pradėjo remontą. Jie jį planavo jau seniai, bet vis kaupė pinigus, kad nereikėtų visko vilkinti, o greitai ir iš karto padaryti visus darbus. Pinigų sukaupė, o dabar Jonas nieko nenori daryti. Jie pradėjo kažką daryti, susipyko, ir sūnus supyko. Pasakė Ievai, kad jos butas, tai tegu ir daro ji.

Dabar Ieva nežino, kaip išspręsti šį klausimą, todėl skambino man skųstis. O ką aš galiu padaryti? Ji vyrą nuolat badė, atėmė norą ką nors daryti, nuolat pabrėždama, kad jis yra svetimoje teritorijoje. O dabar ji pyksta, kad jis nenori nieko daryti. Aš irgi nenorėčiau tokiomis sąlygomis.

Patariau marčiai dažniau patylėti ir pagalvoti, ką sako savo vyrui. O tai netrukus ji liks ne tik be remonto, bet ir be vyro. Bet pati kištis į jų kivirčus atsisakiau. Man užteko bėgiojimo su lagaminu.

Nežinau, kaip mane Ieva suprato, bet kažkokiu būdu jie su Jonu susitaikė, remontą padarė. Atrodo, viskas susitvarkė, pradėjo gyventi toliau. Bet, matyt, marti ši situacija nieko neišmokė.

Neseniai sūnus vėl atėjo su lagaminu. Primenu jam, kad žadėjau priimti tik po skyrybų, o Jonas burbtelėjo, kad jos jau ne už kalnų. Neva Ieva pasiekė savo tikslą. Ir daugiau nieko nepasakė.

Aš paskambinau marčiai, nes tokio sūnaus dar nebuvau mačiusi. Prisiskambinau, ji verkia. Pasakoja, kad susipyko, nes vyras visai atsisakė ką nors daryti namuose. Nei lentynos pakabinti, nei spintelės surinkti, nei durelių pataisyti.

Na, Ieva užtraukė savo mėgstamą dainą, kad gyvena jos bute, o net piršto prie piršto nepridės, kad ką nors padarytų. Į ką ir gavo atsakymą – todėl ir nedarau, kad tai tavo butas, apie ką tu nuolat primeni. Ieva išpyškino, kad tada jis susirinktų daiktus ir paliktų jos butą, ką sūnus ir padarė. Tik marti tokios reakcijos nesitikėjo.

Aš ją juk perspėjau – galvok, ką sakai. Penkerius metus žmogui prikaišioti, kad jis tavo bute, kad tu šeimininkė, na, kam tai gali patikti? Ieva prašė, kad pakalbėčiau su sūnumi, bet aš atsisakiau. Tegul pati eina ir taikosi, jei jau tokia košė užvirė – tegu pati ir srėbia.

Jonui, žinoma, keletą žodžių pasakiau. Jis irgi pasielgė nevyriškai, reikia mokytis kitaip spręsti konfliktus. Bet ir marčiai taikyti jų neketinu. Gal dabar abu pamąstys apie savo elgesį, kažką supras ir nuspręs imti bendrą butą su paskola, kad nebūtų tokių kvailų ginčų.