Mes nusipirkome svajonių namą — bet tai, kas nutiko po savaitės, viską sugriovė

Mes šio namo ieškojome beveik dvejus metus. Peržiūrėjome dešimtis skelbimų, nuvažiavome šimtus kilometrų, ginčijomės, svajojome, piešėme ant popieriaus, kur stovės židinys, kur — kėdė, kur — langas į sodą. Ir kai jį atradome — baltas fasadas, senas medis kieme, šviesūs kambariai su langais iki grindų — pajutau: štai jis. Mūsų. Toks, kur mūsų šeima augs. Kur bus vakarienės kvapai, basų kojų žingsniai medinėmis grindimis ir vakaro ramybė.

Persikraustymas įvyko gegužę. Buvo šilta, viskas žydėjo. Vaikščiojome po namą, kaip po muziejų. Su pagarba ir susižavėjimu. Kiekviena smulkmena atrodė stebuklas. Net grindų girgždesys — jaukus.

O tada atėjo ta savaitė. Ir prasidėjo.

Pirma — kaimynai. Beldimas į duris — sekmadienį, devintą ryte.

— Žinojote, kur įsikuriate? — paklausė maždaug šešiasdešimties metų moteris, net neprisistačiusi.

Aš sutrikau:

— Ką jūs turite omenyje?

Ji nusijuokė:

— Šis namas turi blogą reputaciją. Čia kas dvejus metus kažkas arba išsikrausto, arba pabėga.

Aš nepatikėjau. Mes viską patikrinome. Savininkų istorija, dokumentai — viskas buvo švaru.

Tada — vanduo. Trečią dieną staiga trūko vamzdis. Vonia užliejo dalį koridoriaus. Buvo priversta išjungti viską. Meistras, atvykęs vėlai vakare, papurtė galvą:

— Kas jums šį namą pardavė? Čia sistema dar iš aštuntojo dešimtmečio, niekas jos nejudino. Viskas laikosi ant stebuklo.

Tada — kvapas. Iš pradžių silpnas. O paskui — stiprus. Iš rūsio. Išsikvietėme specialistą. Paaiškėjo, kad sena ventiliacija uždaryta. Namuose kaupėsi drėgnas oras, ir, jeigu nebūtume pastebėję, galėjo prasidėti pelėsis.

Ir tada — pati nemaloniausia dalis. Savaitės pabaigoje gavome laišką. Į buvusio savininko vardą. Atidariau jo neskaitydama. Viduje — teismo pranešimas. Dėl skolos. Ir turto arešto grėsmė. Pradėjome aiškintis. Paaiškėjo, jog su namu susiję sandoriai buvo keisti. Vienas iš dokumentų pasirodė esąs klastotė. Bankas užšaldė registraciją, kol viskas bus išsiaiškinta.

Ir štai mes sėdime „mūsų“ name. Dėžėse — viskas, ką turėjome. O ore — baimė. Ne dėl baldų. Dėl svajonės.

Aš žiūriu pro langą. Į tą patį medį. Jis stovi, tvirtas, senas, net neįtardamas, kad vėl tapo kažkieno naujo gyvenimo dalimi, kurią, galbūt, dar kartą teks palikti.

Kartais svajonių namas — tai ne namas. Tai iliuzija. Ir skausmas dėl jo griūties — tai ne plyšiai sienose, o plyšiai tikėjime. Tikėjime, kad bent kas nors gyvenime bus paprasta — ir ilgam.