Mes persikraustėme į butą, kuriame niekas negyveno 6 metus, ir trečią vakarą išgirdau keistus žingsnius iš tuščio kambario, kurio dar nespėjome apstatyti…

Persikraustėme į butą, kuriame niekas negyveno ilgus šešerius metus, ir trečią vakarą išgirdau tyliai, atsargiai einančius žingsnius iš kambario, kuriame dar nebuvo nei baldų, nei dėžių. Sustingau, kai iš visiškai tuščio, mėnesienos apšviesto kambario pasigirdo švelnus vaikiškas juokas, o paskui — sunkus, nutrūkęs suaugusio žmogaus atodūsis. Mano vyras dirbo naktinėje pamainoje, aš buvo viena namuose, o įėjimo durys užrakintos trigubu užraktu. Drebančiomis rankomis pravėriau duris į tą patį kambarį ir pamatėme kampe mažą švytinčią dėmę, kuri greitai virto pavidalu…

Šį butą gavome beveik dovanai. Ankstesnių savininkų giminaičiai taip skubėjo atsikratyti paveldėjimu, kad net nepradėjo derėtis. Kaimynai, susitikę, nuleido akis, o mūsų kaimynė močiutė priešais, mane pamačiusi su raktais, greitai apsikryžiavo. Tuo metu tik nustebau dėl tokio jų elgesio. Butas buvo erdvus, su aukštomis lubomis, tačiau kažkoks šaltas. Net kai įjungėme šildymą visu galingumu, ore liko keistas, drėgnas kvapas.

Pirmosios dvi naktys praėjo ramiai, jei neskaityti to, kad man nuolat atrodė, lyg kažkas intensyviai žiūrėtų man į pakaušį, kol plaunu indus. Tačiau trečią vakarą prasidėjo tai, kas amžinai pakeitė mano gyvenimą. Po tų keistų žingsnių ir juoko įbėgome į tuščią kambarį, bet ten nieko nebuvo. Tik ant dulkinų grindų, kurių dar nespėjau nuvalyti, aiškiai matėsi basų vaikų pėdų pėdsakai. Jie vedė nuo lango iki sienos ir nutrūko ties senomis tapetomis, kurios jau pradėjo atšokti nuo drėgmės.

Širdis trankėsi kažkur gerklėje. Priėjau prie sienos ir patraukiau už seno tapetaus krašto. Po sluoksniu pageltusio popieriaus buvo užmūryta ertmė, o joje — kruopščiai surišti laiškai ir mažytė vaikiška batelė. Neatsispyriau ir atplėšiau pirmąjį voką. Antspaudų datos buvo prieš šešerius metus. Rašė moteris, gyvenusi čia iki mūsų. Ji kreipėsi į kažką, kurį vadino «mano prarasta džiaugsme». Laiškuose nebuvo nė lašelio beprotybės, tik begalinis, sielą išdeginantis motinos skausmas, kurios iš jos buvo atimta brangiausia.

Visą naktį skaičiau, sėdėdama ant plikos grindų. Iš tekstų paaiškėjo, kad prieš šešerius metus šiame bute įvyko tragedija, kuri buvo kruopščiai užglaistyta. Moteris rašė apie tai, kad jos vaiką «iš tamsos paėmė» tiesiai iš šio kambario ir kad ji pasirengusi padaryti viską, kad jį susigrąžintų. Paskutinis laiškas nutrūko viduryje sakinio, o ant popieriaus liko rudos dėmės. Kuo daugiau skaitau, tuo aiškiau girdėjau šurmulį už nugaros. Pajutau, kaip buto sienos sugeria mano emocijas, tapdamos lipniomis ir sunkiomis.

Ryte išėjau pas tą pačią kaimynę-močiutę. Prie arbatos puodelio ji pagaliau papasakojo tiesą. Ankstesnė savininkė prarado sūnų keistomis aplinkybėmis — berniukas tiesiog dingo iš uždaro buto. Jo ieškojo mėnesius, bet nerado nei ženklų, nei liudytojų. Motina išprotėjo nuo sielvarto, kalbėjo, kad jis «išėjo į sienas», ir po kelių mėnesių ją rado mirusią tame pačiame tuščiame kambaryje. Oficialiai — širdis, bet kaimynai kuždesnėsi, kad butas ją tiesiog ištraukė iki galo.

Dabar negaliu miegoti. Kiekvieną naktį girdžiu, kaip tuščiame kambaryje kažkas bėgioja, kaip lenta girgžda po nematomų kojų svoriu. Tačiau baisiausia atsitiko šiandien. Priėjau prie veidrodžio prieškambaryje ir pamačiau, kad už mano nugaros stovi ta pati moteris iš laiškų. Ji neatrodė pikta, ji atrodė triumfuojanti. Ji man uždėjo ranką ant peties, ir aš pajutau ne šaltį, o keistą, bauginančią šilumą. Jos akys sakė tik viena: «Ačiū, kad atėjai, dabar aš galiu išeiti, o tu būsi čia, kad prižiūrėtum jį».

Noriu pabėgti iš šio buto, viską mesti, bet mane sulaiko kažkokia nežemiška jėga. Kai artėju prie slenksčio, mano kojos pradeda virpėti, o galvoje pradeda aidėti tas pats vaikiškas juokas. Jaučiu, kaip tampu šios vietos dalimi, kaip mano mintys užsipildo svetimomis prisiminimais. Mano vyras nieko nepastebi, jis sako, kad tiesiog pavargau nuo persikraustymo. Bet aš žinau: šiame bute mes ne vieni. Esame čia tik laikini svečiai svetimoje, užšalusioje laike sielvarto stovykloje.

Žiūriu į savo rankas ir matau, kad ant pirštų atsirado dulkių žymių, nors ką tik jas ploviau. Iš tuščio kambario vėl pasigirdo mažų kojyčių trepsėjimas, ir šį kartą nebebijau. Pagavau save galvojant, kad noriu ten nueiti ir pažaisti su tuo, kas ten slepiasi. Butas nebebaisiai nebeatrodo šaltas, jis… gyvas. Ir tai mane baugina labiausiai iš visko pasaulyje.

O jūs tikite, kad sienos gali saugoti tragedijos atmintį, ir kaip jūs elgtumėtės — bėgtumėte be atgalinio žvilgsnio ar bandytumėte atskleisti paslaptį, rizikuodami savo siela?