Mes su žmona išsiskyrėme prieš 6 metus. Tada dukra griežtai atsisakė su manimi bendrauti. Ir štai ji vėl su manimi susisiekė, o tada netyčia išgirdau vieną pokalbį…

Mes su žmona išsiskyrėme prieš šešerius metus. Tada dukra griežtai atsisakė su manimi bendrauti. Jai buvo devyneri, ji laikėsi mamos kaip gelbėjimosi rato, o į mane žiūrėjo kaip į svetimą žmogų. Aš nepersekiojau. Mokėjau alimentus, rašiau atvirukus gimtadieniams, palikdavau dovanas patarnautojai. Atsakymo nebuvo.

Dabar jai penkiolika. Prieš mėnesį pati parašė:
– Labas. Gal savaitgalį į kiną?
Perskaičiau žinutę dešimt kartų. Į kiną, tai į kiną. Tada į parką, pasimėgauti mėsainiais, pasivaikščioti. Mokėjau vėl būti šalia jos: neklausinėti per daug, nespausti, neskaityti paskaitų. Tiesiog eiti šalia ir prisitaikyti prie jos žingsnio.

Ir jau pradėjau tikėti, kad ledas pajudėjo. «Pagaliau suprato, kad jai reikia tėvo», – galvojau aš, pirkdamas jai pirštines ir termosą, kad nesušaltų treniruotėse. Ji šypsojosi, kartais apkabindavo. Gaudžiau šias sekundes ir kaupiau kaip monetas taupyklėje.

Vieną vakarą užėjome pas mane arbatos, pakeliui nusipirkome picą. Ji išėjo į balkoną, kalbėjo telefonu, o aš, eidamas pro šalį, išgirdau nuotrupas. Ne šnipinėjau, tiesiog taip nutiko. Balsas tylus, greitas:
– Taip, viskas gerai, dabar bendraujame. Jis viską perka. Galbūt prisidės prie nešiojamojo kompiuterio ar naujo telefono. Na ir kas, mama sako, kad jis privalo.

Viduje kažkas nulūžo. Atsisėdau ant sofos krašto ir ilgai žiūrėjau į vieną vietą. «Jis privalo». Galbūt aš privalau. Bet kas aš tada jai būsiu – piniginė ar tėvas?

Ji sugrįžo.
– Tėti, ar galima… – pradėjo ji ir susvyravo.
– Galima, – pasakiau automatiškai. Tada įkvėpiau. – Pakalbėkime iš pradžių.

Sėdome vienas priešais kitą. Nekėliau balso, nenorėjau.
– Netikėtai išgirdau tavo pokalbį, – sąžiningai pasakiau. – Nežmoniškai nenusiminei?
Ji įsitempė:
– Klausaisi pokalbių?
– Ne. Tiesiog išgirdau. Ir man skaudu. Džiaugiuosi, kad vėl esame kartu. Bet sakyk tiesiai: tu ateini dėl daiktų ar dėl žmogaus?

Ji nuleido akis:
– Nežinau. Manau, dėl abiejų.
– Daiktai yra tik daiktai. Aš nupirksiu ir neskurstu. Bet man svarbu suprasti, ar ateini pas mane kaip pas tėtį, ar kaip į bankomatą.

Ji tylėjo. Po to sumurmėjo:
– Visi turi normalius kompiuterius. O aš turiu seną, kurį mama atidavė. Mamai nėra pinigų naujam. Ji… tikrai sakė, kad tu privalai.
– Alimentus visada moku. Ir dar padedu. Bet susitarkime: mes neprekiaujame dėmesiu. Tu ne«bendrauji už pirkinius», o aš ne«perku bendravimo». Tvarka?

Ji linktelėjo, bet lūpos drebėjo.
– Aš tiesiog bijojau, kad atsisakysi. Juk palikai.
– Aš išėjau nuo mamos, ne nuo tavęs, – tyliai pasakiau. – Ir šešerius metus laukiau bet kokios tavo žinutės. 

Mes nutilome. Padariau arbatą, padaviau jai puodelį.
– Tai kaip dėl kompiuterio? – atsargiai paklausė ji.
– Taip ir padarykime, – atsakiau. – Padėsiu per pusę. Antrąją pusę – antrąją pusę sutaupysi pati. «Nenoriu, kad būtų tėtis privalo»
– Tai kaip bandymas?
– Tai kaip atsakomybė. Ir sąžininga pradžia tarp mūsų.

Ji ilgai sukinėjo šaukštelį.
– Gerai. Tik pažadėk, kad susitikinėsime ir jei kompiuterį nupirksime, ir jei ne.
– Pažadu, – pasakiau. – Bet tu irgi pažadėk ateiti ne tik dėl pirkimų.

Ji nusišypsojo kažkur į stalo kryptį.
– Gerai.

Po mėnesio nusipirkome kompiuterį, aš pridėjau šiek tiek daugiau nei pusę, kažkiek pridėjo žmona, ir seneliai padėjo.

Bet dabar turime taisyklę: pirmiausiai kalbame tiesą, po to skaičiuojame pinigus. Ir dar vieną: aš nesiperku jos meilės, o ji neparduoda savo laiko.

Nesu tikras, ar viską padariau teisingai tą vakarą. Galbūt reikėjo tiesiog tyliai nusipirkti kompiuterį ir nusiraminti. O gal priešingai, įsižeisti ir užverti duris. Bet pasirinkau pokalbį. Ir kol kas tai veikia.

O kaip jūs elgtumėtės mano vietoje: tyliai nupirktumėte, kad neišgąsdintumėte trapaus kontakto, ar taip pat nubrėžtumėte ribas ir padarytumėte pirkimą bendru reikalu?