Mokytojai nepatiko, kad mano sūnus dovanojo jai neįprastą puokštę

Mūsų sūnelis mokosi 6 klasėje. Paprastas geras berniukas, mokytojai jį myli. Klasės vadovė irgi atsiliepia gerai. Tiksliau, atsiliepė iki šiol.

Esmė tame, kad neseniai buvo jos gimtadienis. Mokytoja paprašė nedovanoti jai gėlių: dar seniau ji sakė, kad nemėgsta gėlių, o kai kurioms gėlėms jai alergija.

5 klasėje pas mus buvo kita auklėtoja, todėl niekas ir nežinojo, ką dovanoti šiai. Tėvų pokalbių grupėje beveik savaitę negalėjome nuspręsti, ką gi jai nupirkti.

Žmogui virš 40, ji ištekėjusi, viską turi. Galiausiai visi susipyko, paskui susitaikė ir nusprendė: kiekvienas dovanoja ką nori. Atsirado ir tokių, kurie pareiškė:

– Nieko nedovanosime. Ji pas mus pirmus metus. Vos kelis mėnesius mokomės. Mes visa šeima galvojome apie dovaną. Norėjosi padovanoti ką nors nebanalaus, kad ir pradžiugintume, ir nustebintume. Sūnus valgė sumuštinį su dešra ir galvojo, paskui nušvito:

– Padovanokime jai puokštę iš dešros!

Mes iš pradžių nusijuokėme, tačiau vaikas nejuokavo. Jis parodė: dabar parduodamos puikios puokštės iš brangių dešros rūšių. Ten kelios dešros ir dekoras, visa tai surišta į realią puokštę, krepinis popierius ir virvutė.

Dešros puokštė nenuvys, ją suvalgys ir džiaugsis. Ir nufotografuoti galima – neįprasta dovana ir nepigi. Dabar gi žmonės visą savo gyvenimą įprato publikuoti socialiniuose tinkluose. Užsakėme puokštę.

Važiuojame su ja į mokyklą, sūnus jau laukia, kad ją paimtų ir įteiktų. Kartu su mumis, matome, ir kiti tėvai atvažiavo, visi su dovanomis. Nemažai mano nuostabai, dauguma žmonių nešė paprastas gėlių puokštes, nors visi tiksliai žinojo, kad jai tai bloga dovana. Vaikai pabiro po kiemą, su jais eina auklėtoja. Susidrovėjusi.

Sako:

– Paskubėkite, nereikėjo, na ką jūs čia surengėte… – o pati patenkinta šypsosi, priiminėja saldainius. Mes stovime prie tvoros, puokštę atidavėme sūnui. Mums viskas gerai matosi. Neša jai gėles, ji dėkoja be šypsenos.

Matyti, kad žmogus nepatenkintas. Čia prieina mūsų sūnelis ir įteikia jai dešros puokštę. Ir čia ji kažkodėl visai įtūžo. Pažvelgė į sūnų smerkdama! Su tokiu nepasitenkinimu, kad mums, stovintiems prie tvoros, ir tai negera pasidarė.

Ir stovi tokia, lyg negalėtų paimti dėl užimtų rankų.

Čia mano vyras pasitraukė nuo tvoros ir dviem šuoliais atsidūręs šalia jos, sukėlė skandalą. Sūnus stovi šalia, atsisuko į mane toks nelaimingas Jai nepatiko dovana, kurią jis pasiūlė ir išrinko! Neištvėriau ir nuėjau iš paskos. Bet nespėjau. Vyras paėmė sūnų už rankos, į antrą ranką – puokštę ir pėdina pas mane.

– Šok į mašiną, Kriste! – šaukia.

Ir mes kaip plėšikai iš filmų sušokame į mašiną ir nuvažiuojame didžiuliu greičiu. Visi juokiasi, sūnus griūva iš juoko. Pavogėme dešros puokštę!

– Ji man pasakė, kad tai žeminanti dovana,- paaiškino vyras. – Taigi, aš ją išvadavau nuo pažeminimo,- ir atsikando didelį kąsnį saliamio.

Štai ir daryk gera! Negi dešros puokštė tokia bloga? Na nepatiko ji tau, paimk iš mandagumo, namie šeima suvalgys.