Moteris pastūmė mano sūnų į balą ir nė neatsiprašė. O aš pavijusi jai įspyriau

Žinote, yra tokio tipo moterys, savo dydžiu primenančios King Kongą? Jos gerokai tave paspaudžia visuomeniniame transporte, eilėje arba kitose nedidelėse vietose. Ir kažkodėl jos visada su savimi tempiasi milijoną įvairiausių krepšių ir taros, kas daro jas dar didesnes.

Neseniai susidūriau su tokia akis į akį. Aš išvis neturiu nieko prieš antsvorį, juk kiekvienas žmogus pats sprendžia, kokioje formoje jis komfortiškai jausis.

Aš pati ne liesutė, irgi yra pora nereikalingų kilogramų. Bet kai žmonės savo gabaritais tave kliudo ir negali išlementi nė banalaus „atsiprašau“, aš imu niršti ir nevengiu visokių pravardžių.

Žodžiu, tai nutiko prieš kelias dienas. Mano sūnui 3 metukai. Per išeigines išėjome pasivaikščioti. Oras, žinoma, buvo nekoks. Iš pradžių viskas buvo užpustyta sniegu ir spaudė 10 laipsnių šaltis, o paskui staiga atšilo ir visa ši didybė ėmė tirpti.

Aprengiau sūnų neperšlampamu žieminiu kombinezonu, ant galvos – šiltesnė kepurė, kojytėms – šilti guminukai. Kad nevaikštinėtume aplink vieną aikštelę prie namo, nusivedžiau mažąjį į parką. Jis pas mus kuklus, tačiau yra kur pasivaikščioti.

Einame šaligatviu, niekam netrukdome. O kelias, deja, ne visai lygus. Ar jis su metais nusėdo, ar iš pradžių kažkokie kreivarankiai darė, kurie neturėjo gulsčiuko. Vienaip ar kitaip, šaligatvis su duobėmis, o jose – 5-10 cm gylio balos.

Mes su sūnumi ėjome pakraščiu, kad netrukdytume judėti kitiems žmonėms. Tačiau čia mažasis šiek tiek išsiveržė į priekį. Dar nespėjau jo pavyti, kai pro šalį pralėkė damutė su didžiausiais krepšiais, na ir pati nemažų gabaritų. Aišku, ji mane užkliudė ne tik maišais, bet ir savo galingu kūnu.

Aš su savo neangelišku charakteriu norėjau urgzelėti ant jos, bet paskui pagalvojau, kam man to reikia. Bet štai damutė spraudėsi pro mano mažąjį ir trinktelėjo jam maišu, kurio dydis vos mažesnis, nei vaikas, ir sūnelis įkrito tiesiai į balą. Dar ir ne nugaryte griuvo, o tiesiog veidu!

Jis iškart į ašaras. Ta kumelė neatsiprašė, o paprasčiausiai nudrožė toliau. Aš jai šaukiu įkandin: „Per savo žandus jau žmonių nematai?! Žiūrėk, kur rioglini!” O ji man, neatsisukdama: „O tu savo snarglių mažametį prižiūrėk“.

Mano pirma mintis: „Tegu pradeda bėgti tiesiog dabar, nes jei aš ją pavysiu – sudraskysiu kaip Reksas dešrelę“. Tačiau pasistengiau ataušti. Tačiau palikti viską kaip yra – ne man.

Mes ramiu žingsniu pavijome tą kvėšą. Ir aš iš visų jėgų spyriau jai į tą maišą. Tiesa, tada pamaniau, kad neteksiu kojos, nes atrodė, kad jos maiše gulėjo betono maišyklė.

Maišo rankenos iškart nutrūko ir jis nukrito tiesiai į purvą. Pasakiau jai švelniu balseliu: „Ko gi jūs tokį silpnutį maišelį paėmėte plytoms? Jums geriau karutis“.

Ta pradėjo kažką bambėti, gal prakeikė mane – nežinau, nesiklausiau. Bet kaip man palengvėjo ant širdies! Žinos šlykštynė, kaip mano sūnų stumdyti į balą!

Atsigręžiau dar porą kartų. Ji bandė į rankinę susidėti savo angliavandenius – produktus, kurie iškrito iš to maišo. Stovėjo atkišusi užpakalį ir iki šiol nesuprantu, kaip nenugriuvo.

Galbūt mano poelgis buvo nelabai gražus, bet aš niekam neleisiu skriausti savo vaiko. Nėra tokio žmogaus, kuris negautų nuo manęs grąžos.

Jei ta boba būtų atsiprašiusi, padėjusi pakelti mažylį, būčiau pasielgusi visiškai kitaip. Tačiau toks jausmas, kad ji pastūmė jį tyčia.