Lauke smarkiai lijo, kai ji rado savo laimę – mažą kačiuką

Kotryna skubėjo namo, nes lauke tą dieną smarkiai lijo. Iš tolo ji pastebėjo keistą žiurkę, kuri tupėjo ir mirko lietuje. Priartėjusi prie šlapio pilko kamuoliuko, kuris vis labiau tirpo didėjančioje baloje, mergina nevalingai sulėtino žingsnį. Ji įsižiūrėjo ir suprato, kad tai visiškai ne žiurkė.

Ji paėmė jį į rankas ir nusinešė namo. Mažylis buvo labai tylus ir stipriai drebėjo. Toje tyloje tarp jų buvo kažkas magiško, lyg jie keistųsi mintimis.

Štai taip ir prasidėjo nuostabi jų meilės bei draugystės istorija. O svarbiausia – neįkainojama. Juk kiekvienos gyvybės išgelbėjimas yra neįkainojamas. Kačiukas dar neatmerkė akyčių, o jo bambagyslė pridžiuvo prie pilvelio. Jis buvo dar visai mažytis, neseniai gimęs.

Net po dviejų savaičių reguliaraus maitinimo iš švirkšto kas dvi valandas jis svėrė vos 100 gramų. Tačiau jau buvo panašus į kačiuką, o ne į žiurkiuką.

Netrukus mažylis atmerkė savo neįtikėtinai gražias akytes, kurios su meile žiūrėjo į Kotryną. Kačiukas turėjo ne tik gražias akis, bet ir kapučino atspalvio kailiuką, kurį taip patiko glostyti šeimininkei.

Mažylis užmigdavo ant Kotrynos rankų ir ten pat pabusdavo. Taip būdavo kiekvieną vakarą ir kiekvieną rytą. Kačiukas džiaugėsi Kotryna, skleisdamas garsų murkimą, kas pakeldavo jai nuotaiką visai dienai.

Ji rytais nebegėrė kavos, kad pabustų. Dabar jai buvo gerai ir be jos.

O po 2 mėnesių kačiukas svėrė jau kilogramą. Jis pasidarė labai aktyvus ir mėgo padėti savo šeimininkei visuose reikaluose.

O dar vėliau jis visiškai užaugo. Tapo tikru katinu ir jo kailis truputį patamsėjo. Kotryna dievina šį pūkuotą vyruką! Ji dėkoja liūčiai ir Dievui už jų susitikimą.