Motina turi laisvą butą, kuris netgi nenuomojamas. Tačiau dukters su šeima gyventi ji ten neleidžia

Su savo Ignu Konstancija pažįstama jau 8 metus ir visus tuos metus negali jo pakęsti, nuoširdžiai manydama, kad šis vyriškis jos dukrai Neringai absoliučiai ne pora. Neringutė visur buvo pirmūnė, tėvai savo laiku dėjo į ją lėšas ir pastangas.

Geriausia gimnazija, sportiniai šokiai su kelionėmis į varžybas, stovyklos, kalbos, kelionės, korepetitoriai stojimui į geriausią universitetą… O Ignas – iš paprastos, nelabai pasiturinčios šeimos, mikrorajono mokykla ir kažkokia „tvorų statybos profkė“.

Ne į Igno naudą uošvės akyse ir tas faktas, kad jis 8 metais vyresnis už Neringą ir kažkada seniai buvo vedęs, tiesa, vaikų toje santuokoje neužgyveno. Pažinties su Neringute metu Ignas nuomojosi kambarį, nuosavų kvadratinių metrų neturėjo.

Ir žento charakteris uošvei kategoriškai nepatinka, ir išvaizda ne ta. Žodžiu, klasikinis „ne taip stovi, ne taip sėdi“.

Savo laiku Konstancija tiesiog maldavo dukters palaukti, neskubėti su vestuvėmis. Na bent jau negimdyti „nuo to taviškio“ vaikų. Kur ten! Dukra lyg tyčia prieštaraudama motinos priesakams, praėjus lygiai 9 mėnesiams po vestuvių pagimdė vieną, o po kelių metų ir antrą vaiką.

– Į nuomojamą butą, visai galvos nėra ant pečių! – dūsauja Konstancija. Iki tų nelemtų metų, tiesą sakant, Konstancijai su vyru viskas ėjosi neblogai.

Ignas dirbo, Neringa mažąjį rudenį išleido į darželį ir taipogi grįžo į savo biurą. Žinoma, grįžo – tai garsiai pasakyta. Kaip ir reikėjo tikėtis, sūnus darželyje daug sirgo, užkrėsdavo vyresnį brolį pirmoką.

Vyresnybė Neringos darbe buvo nepatenkinta ir ši jau manė eiti iš darbo, sėdėti su vaikais. Užgriuvo karantinas, kurio metu Igno kontorą beveik dviem mėnesiams išvijo neapmokamų, o į pabaigą paprasčiausiai ėmė ir atleido pusę darbuotojų. Į atleistųjų sąrašą pateko ir Ignas.

– Paliko normalius darbuotojus! – aiškino Konstancija. Krizė – gera dingstis atsikratyti tranų, plepių ir veltėdžių…

Galiausiai dirbo tik Neringa, Ignas sėdėjo namie su vaikais ir tuo pačiu ieškojo bet kokio darbo, mokėti už nuomą jiems pasidarė sunku. Reikalai matyt buvo tokie blogi, kad Neringa, peržengusi savo išdidumą, paskambino motinai ir paprašė pagalbos.

– Prašo įleisti ją su šeima į mano paveldėtą butą! – dalijasi Konstancija. – Nagi, laba diena. Aš vis laukiau, kada ji apie tai prabils. Na štai, sulaukiau!

Butas, visai padorus, Naujamiestyje, 2 kambarių, atiteko Konstancijai savo laiku iš tėvų testamentu.

– Nieko nenoriu ten leisti! – aiškina Konstancija. – Tiksliau, nenoriu leisti žento! Būtų dukra viena, na arba tik su vaikais, būtų galima galvoti tokį variantą. O šitam per gerai bus, aš manau!

– Na, šeimininko žodis paskutinis. Juolab turbūt tai ne taip paprasta, įleisti dukrą su šeima, taip? Ten juk kažkas gyvena, nuomininkai, tai žmones reikia iškeldinti. Irgi nelabai malonu?

– Na dar ko, kokie nuomininkai! – moja ranka Konstancija. – Niekas ten negyvena ir negyveno niekada! Butas užrakintas, nuomoti jo aš nesiruošiu! Su ta nuoma vieni rūpesčiai.

Mano bičiulė nuomoja, tai ji pastoviai kažkokias problemas sprendžia. Tai šaldytuvą gyventojams remontuoja, tai už elektrą jai nesumokėjo, tai kažkokius smulkius konfliktus su kaimynais aiškinasi, tai dar kažkas!

Dar ko! Man nereikia visų tų problemų. Aš dirbu, gaunu pensiją, pinigų man pilnai pakanka…