Mūsų patėvis padovanojo mamai gimtadienio proga tualetinio popieriaus pakuotę – mūsų bausmė jam buvo pernelyg žiauri

Kai mūsų patėvis Oliveris atsirado mūsų gyvenime, aš su sese Marija iš karto supratome – su šiuo žmogumi nebus nuobodu. Jo humoras buvo savotiškas, kartais vos apeinantis padorumo ribas, bet mamai, rodos, nuoširdžiai jis patiko. Nusprendėme suteikti jam šansą, bet jo poelgis mamos gimtadienio proga tapo paskutiniu lašu kantrybės taurėje.

Tą vakarą laukėme kažko ypatingo. Mama dievino šventes, visada puošdavo namus girliandomis, kepdavo savo firminius pyragus ir su nekantrumu laukdavo, kokias staigmenas paruoš artimieji. Su Marija ilgai rinkome dovaną, apsistodamos ties sidabriniu apyranke, apie kurį mama svajojo jau keletą metų. O Oliveris… jis iškilmingai įteikė jai didelę tualetinio popieriaus pakuotę.

Mama sustingo nemalonioje tyloje, bandydama paslėpti nusivylimą, o Oliveris skambiai nusijuokė: „Na, mieloji, praktiškumas – svarbiausia!“ Su Marija susižvalgėm, ir mūsų akyse užsižiebė vienintelė mintis: kerštas. Bet ne paprastas kerštas – o išradinga bausmė, verta tokios „genialios“ dovanos.

Kitą dieną prasidėjo mūsų operacija „Atpildas“. Planas buvo paprastas: paversti kiekvieną namo kampą priminimu apie jo taktų trūkumą. Pirma užduotis buvo pakeisti visus vonios rankšluosčius į tvarkingai sulankstytus tualetinio popieriaus ritinius. Tuomet sukūrėme „dekoracijas“ svetainėje – sukrovėme piramidę iš ritinių tiesiai ant jo mėgstamiausios kėdės.

Žinoma, pradžioje Oliveris tik juokėsi. Bet kai jis pamatė, kad visi jo drabužiai tvarkingai apvynioti tualetiniu popieriumi, o vietoje patalynės ant lovos buvo plonas sniego baltumo sluoksnis, jo entuziazmas prislopo.

„Marija! Sofi! Jau nebėra juokinga!“ – burbėjo jis, nuvyniodamas savo mylimą švarką, kurį planavo dėvėti šiandien į susitikimą su verslo partneriais.

Bet tai buvo tik pradžia. Mes pakeitėme visas jo mėgstamas užkandas spintoje į tualetinio popieriaus pakuotes, sudėtas vietoje sausainių ir riešutų. Vakare, kai jis nuėjo į garažą pasiimti įrankių, jo laukė tikras išbandymas: visas automobilis buvo pilnas ritinių – bagažinėje, ant sėdynių, netgi pirštinėje dėžutėje.

Galiausiai Oliveris pasidavė. Sėdėdamas svetainės viduryje, apsuptas „popierinės prabangos“, jis atrodė prislėgtas.

„Gerai, gerai, pripažįstu, dovana buvo kvaila. Gal galime aptarti susitaikymo sąlygas?“ – su viltimi žiūrėjo jis į mus.

Su Marija, sukryžiavę rankas ant krūtinės, apsimetėme, kad kruopščiai apsvarstome pasiūlymą. Galų gale sutikome, bet su viena sąlyga – kitą kartą jis turi pasistengti ir išrinkti mamai tikrai vertą dovaną.

Po kelių dienų Oliveris iškilmingai įteikė mamai naują staigmeną – romantišką kelionę į Paryžių. Mama švytėjo iš laimės, o mes su sese apsikeitėme patenkintais žvilgsniais. Oliveris reikšmingai pažvelgė į mus ir tyliai pridūrė: „Na, o tualetinis popierius… pravers!“

Nuo tada jis dukart pagalvodavo, prieš darydamas juokingas dovanas. Bet giliai širdyje žinojome, kad jam patiko mūsų atsakomoji „operacija“ – jis netgi paliko keletą ritinių prisiminimui ant savo darbo stalo.

Ir žinote ką? Kartais nedidelė išdaiga suartina šeimą.