Mūsų vestuvės neįvyko. Po penkių mėnesių pagimdžiau sūnų, o Aurelijus vedė moterį, kurią jam išrinko motina

Su Aurelijumi susipažinome bendrų draugų gimtadienyje. Jis buvo ramus, dėmesingas, mokėjo klausytis ir atrodė visiškai kitoks nei vyrai, su kuriais iki tol buvau bendravusi. Netrukus pradėjome susitikinėti, o po pusmečio jis pasiūlė man persikelti į jo butą.

Mūsų santykiai atrodė gražūs ir tvirti. Kartu gamindavome vakarienę, planuodavome atostogas, sekmadieniais važiuodavome pas mano tėvus. Aurelijus kalbėjo apie šeimą, vaikus ir namą užmiestyje, kurį kada nors norėtų pasistatyti.

Jis užaugo be tėvo. Šis paliko šeimą, kai Aurelijus dar buvo vaikas, todėl jį viena užaugino motina. Sūnus buvo prie jos labai prisirišęs ir beveik visada klausė jos nuomonės. Tuo metu man tai neatrodė pavojinga. Priešingai, maniau, kad vyras, gerbiantis savo motiną, gerbs ir žmoną.

Aurelijaus mama su manimi elgėsi mandagiai. Ji kviesdavo arbatos, klausinėdavo apie darbą, net padėjo rinktis vestuvinės suknelės audinį. Man nė į galvą neatėjo, kad jos šypsena gali būti nenuoširdi.

Po dešimties mėnesių draugystės Aurelijus pasipiršo. Padavėme prašymą įregistruoti santuoką ir pradėjome ruoštis šventei. Mano tėvai labai džiaugėsi. Mama iš anksto užsakė tortą, o tėtis, nors ir nebuvo turtingas žmogus, pasakė, kad pasirūpins šventine vakariene.

Maždaug prieš mėnesį iki vestuvių sužinojau, kad laukiuosi. Gydytoja pasakė, kad nėštumas jau pažengęs, nes pirmuosius požymius buvau palaikiusi nuovargiu ir įtampa dėl pasiruošimo šventei.

Aurelijui pasakiau tą patį vakarą. Jis iš pradžių stovėjo tylėdamas, paskui mane apkabino ir pasakė:

„Vadinasi, mūsų šeima prasidės anksčiau, nei planavome.“

Buvau laiminga. Tėvams norėjome pranešti per mamos gimtadienį, likus savaitei iki vestuvių. Maniau, tai bus gražiausia dovana.

Tą vakarą prie stalo susirinko mano tėvai, jaunesnė sesuo ir keli artimiausi giminaičiai. Mama padėjo ant stalo karštą kepsnį, visi juokėsi, kalbėjo apie artėjančias vestuves.

Staiga Aurelijus atsistojo ir iš vidinės švarko kišenės ištraukė rudą voką.

„Turiu kai ką pasakyti“, tarė jis. „Vestuvių nebus.“

Iš pradžių pamaniau, kad tai nevykęs pokštas.

„Ką tu kalbi?“ paklausiau.

Jis ištraukė iš voko kelias nuotraukas ir padėjo jas ant stalo. Vienoje stovėjau prie prekybos centro, o šalia manęs buvo nepažįstamas vyras. Dėl pasirinkto rakurso atrodė, lyg jis būtų mane apkabinęs. Kitoje tas pats vyras ėjo keliais žingsniais už manęs. Dar buvo telefono ekrano nuotraukos su tariamu mūsų susirašinėjimu.

„Mano vaikystės draugas viską išsiaiškino“, pasakė Aurelijus. „Tu jau kelis mėnesius susitikinėji su kitu. Ir aš net nežinau, kieno vaiko lauki.“

Man pradėjo drebėti rankos.

„Aš to žmogaus net nepažįstu. O šias žinutes galima sukurti per kelias minutes. Pažiūrėk į numerį, tai net ne mano telefonas.“

Tačiau Aurelijus nenorėjo klausytis.

„Tu vis tiek viską neigsi. Aš neauginsiu svetimo vaiko.“

Tėvas pašoko nuo stalo ir pareikalavo, kad jis liautųsi žeminęs mane mūsų namuose. Mama išbalo ir suspaudė rankomis krūtinę. Po kelių minučių jai taip pakilo kraujospūdis, kad teko kviesti greitąją.

Aurelijus pasiėmė striukę ir išėjo.

Kitą dieną nuvažiavau į jo butą. Norėjau ramiai pasikalbėti ir pasiūlyti po vaiko gimimo atlikti tėvystės testą. Duris atidarė jo motina.

„Aurelijus nenori tavęs matyti“, pasakė ji. „Geriau išeik ir nebedaryk jam spaudimo.“

Jos balsas buvo ramus, beveik patenkintas. Tą akimirką pirmą kartą pajutau, kad ji žino daugiau, nei sako.

Vestuves atšaukėme. Teko skambinti giminaičiams, atsisakyti užsakytos salės, fotografo ir muzikantų. Tačiau skaudžiausia buvo ne prarasti pinigai ir ne žmonių klausimai. Skaudžiausia buvo suvokti, kad vyras, su kuriuo planavau gyvenimą, patikėjo keliais sufabrikuotais įrodymais, bet nepatikėjo manimi.

Po penkių mėnesių pagimdžiau sūnų. Pavadinau jį Andriumi. Jis buvo nepaprastai panašus į Aurelijų: tokios pačios pilkos akys, smakras ir net maža duobutė kairiajame skruoste.

Nusiunčiau Aurelijui vieną žinutę:

„Andrius yra tavo sūnus. Esu pasirengusi bet kada atlikti tėvystės testą.“

Jis neatsakė.

Po kelių mėnesių sužinojau, kad Aurelijus vedė Viktoriją, turtingų šeimos pažįstamų dukrą. Jo motina ją seniai laikė tinkamiausia marčia. Viktorijos tėvai turėjo kelias įmones, todėl Aurelijaus mamai atrodė, kad ši santuoka sūnui užtikrins geresnį gyvenimą.

Tiesa paaiškėjo beveik po dvejų metų. Man paskambino tas pats Aurelijaus vaikystės draugas, kuris neva buvo išsiaiškinęs mano neištikimybę. Jis prisipažino, kad nuotraukas ir suklastotas žinutes paruošė Aurelijaus motinos prašymu. Ji sumokėjo jam ir pažadėjo padėti įsidarbinti vieno pažįstamo įmonėje.

Vyras teigė norėjęs atsiprašyti, nes nebegalėjo ramiai gyventi žinodamas, kad dėl jo melo vaikas augo be tėvo.

Įrašiau mūsų pokalbį ir persiunčiau Aurelijui.

Jis paskambino tą patį vakarą. Iš pradžių ilgai tylėjo, paskui kartojo, kad motina juo manipuliavo, o jis buvęs apgautas.

„Kodėl tada atsisakei tėvystės testo?“ paklausiau. „Kodėl nė karto neatėjai pažiūrėti į savo sūnų?“

Jis neturėjo ką atsakyti.

Tuo metu jo santuoka su Viktorija jau byrėjo. Paaiškėjo, kad ji neketino gyventi pagal anytos taisykles. Po kelių mėnesių Aurelijus išvyko dirbti į užsienį, o netrukus padavė skyrybų prašymą.

Dabar jis dažnai man rašo. Prašo atleisti, kalba apie antrą galimybę ir sako norintis tapti Andriaus tėvu. Kartą net parašė:

„Net jeigu testas parodytų, kad jis ne mano, vis tiek priimčiau jį kaip savo.“

Perskaičiusi šiuos žodžius galutinai supratau, kad jis iki šiol nepasitiki manimi. Jis nori atrodyti kilnus, nors būtent jis paliko nėščią sužadėtinę, atsisakė išsiaiškinti tiesą ir dvejus metus nė karto nepasidomėjo vaiku.

Aš netrukdysiu jam atlikti tėvystės testą ir prisiimti teisinę atsakomybę už sūnų. Andrius turi teisę žinoti, kas yra jo tėvas. Tačiau į savo gyvenimą Aurelijaus nebeįsileisiu.

Gal kada nors nustosiu pykti. Galbūt net sugebėsiu jam atleisti dėl savęs, kad nebesinešiočiau šios nuoskaudos.

Tačiau atleisti dar nereiškia vėl patikėti žmogumi, kuris, išgirdęs pirmą melą, pasirinko nusisukti nuo manęs ir savo dar negimusio vaiko.

O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje? Ar suteiktumėte tokiam vyrui antrą galimybę, ar leistumėte jam būti tik vaiko tėvu, bet ne jūsų gyvenimo dalimi?