Kaip protingas ir sumanus šunelis pergudravo savo šeimininkus

Pas vienus šeimininkus gyveno maža kalytė. Jie labai ją mylėjo, tiesiog dievino. Kalytė irgi buvo labai
prisirišusi prie savo šeimininkų.

Ji buvo labai įdomi, suteikdavo šeimininkams daug teigiamų emocijų. Nika, taip vadino mūsų kalytę,
mėgdavo lįsti į daržą ir skanauti pomidorus. Ypač jai patiko vyšniniai.

Kartą šeimininkai turėjo išvykti su reikalais kelioms dienoms. Jie nusprendė palikti Niką pas kaimynus.

Prieš išvykdami atsisveikino su šuneliu ir Nikos akyse pasirodė ašaros. Šeimininkė irgi neišlaikė ir vos
neapsiverkė. Tačiau skirtis reikėjo vos kelioms dienoms.

Šeimininkai davė paskutinius šunelio priežiūros nurodymus kaimynams , paliko maisto ir nusprendė dar
kartą atsisveikinti su Nika.

Tačiau jos niekur nebuvo. Pamanė, kad ji įsižeidė ir pasislėpė kokiame nors kamputyje. Sėdo į mašiną ir
išvažiavo. Kurį laiką pavažiavę, bagažinėje išgirdo lojimą.

Pasirodė, sumanioji Nika įsigudrino įlįsti ten, kol šeimininkai kalbėjosi su kaimynais. Mūsų gudruolė nė
karto nesulojo, o palaukė, kol nuvažiuos toli nuo namų, ir tik tada leido sužinoti apie save.

Nieko neliko, kaip vežtis ją kartu.

Nika buvo patenkinta, džiugiai lojo ir vizgino uodegytę. Na, ir šeimininkė buvo patenkinta, neteko skirtis
su mylimu augintiniu.