Mano vaikino motina skambina jam kas valandą, o jis galvoja, kad tai normalu

Mano vaikinas – pakankamai suaugęs žmogus. Jam jau šiek tiek daugiau nei 30. Jis gyvena atskirai nuo tėvų, tačiau jo motina pastoviai kontroliuoja jį lyg mažylį.

Pavyzdžiui, sėdime mes kavinėje. Ji skambina. Klausia, kaip reikalai. Ką jis valgo, ką geria, kada ruošiasi namo.

Jis jai išsamiai atsakinėja į visus klausimus. Kad viskas gerai, valgo kepsnį, namo ruošiasi apie 10-ą. Ji jam primena, kad anksti ryte į darbą ir reikia eiti namo. Jis su šypsena žada, kad pasistengs išeiti anksčiau.

10 vakaro mes vis dar sėdime kavinėje, o jo motina vėl skambina. Nervinasi, kad iki šiol ne namie. O jis šypsosi, įkalbinėja ją nesijaudinti ir gultis miegoti.

Kai pirmąkart tai pamačiau, nusprendžiau, kad jis iki šiol gyvena su tėvais. Tačiau Andrius tai paneigė.

– Ne, mes gyvename atskirai. Tiesiog visada stengiuosi palaikyti ryšį. Mano mama senutėlė, aš vėlyvas vaikas. Ji vis niekaip negali priprasti, kad aš suaugęs. O aš neaštrinu. Visgi jai jau nebeišaiškinsi, kad nereikia kontroliuoti kiekvieno mano žingsnio,- atsakė jis vis su tokia pat atlaidžia šypsena, su kokia kalbėjo su motina.

Tuo momentu jo paaiškinimas man patiko. Pamaniau, kad jis tiesiog jautrus ir rūpestingas sūnus, kuris saugo mamos psichiką.

Bet kuo ilgiau mes susitikinėjome, tuo labiau mane ėmė erzinti toks jo motinos elgesys. Kartą pabandžiau pajuokauti šia tema. Pasakiau, kad toks jausmas, jog jis negali gyventi be mamos.

Jis atsakė taip:

– Suprantu,kad iš šalies turbūt atrodau juokingai. Taip, mama žino kiekvieną mano žingsnį. Bet aš juk tau sakiau, kad ji jau tikrai garbaus amžiaus. Ir jau elgiasi lyg didelis vaikas. Nenoriu jos liūdinti, nenoriu, kad ji pergyventų dėl manęs.

Ir vėl pajutau, kad jis lyg ir teisus. O aš atrodau lyg bjauri pavydi mergiotė, kuri pyksta, kad mama užima svarbiausią vietą mylimo vyriškio širdyje. Žodžiu, galutinai susitaikiau ir nutilau.

O vieną dieną mano vaikino draugai pasikvietė mus į vakarėlį. Mes linksmai leidome laiką: kepėme mėsą grilyje, gėrėme alų, daug plepėjome.

Ir čia vėl mano vaikinui paskambino mama. Jis visiems pranešė, kad eis su ja pasikalbėti ir išėjo į kitą kambarį.

Draugai jo pranešimą apie motinos skambutį priėmė nelabai teigiamai. Jie ėmė šaipytis tarpusavyje. Sakė, kad Andrius taip ir nepaleido mamos sijono. Pasipiktinau.

Man pasidarė apmaudu dėl mylimojo. Nesulaikiau emocijų ir pasakiau jo draugams, kad Andrius tiesiog pergyvena dėl mamos, nes ji jau garbaus amžiaus ir jai reikia
daugiau dėmesio.

Jo draugai labai nusistebėjo mano žodžiais. Pasakė, kad jo motinai tik vos daugiau nei 50 ir ji visada baisiai kontroliavo Andrių.

Pasėdėjusi dar pusvalandį, pasakiau, kad prastai jaučiuosi ir noriu namo. Mes su Andriumi, visiems padėkoję už vakarą, pasišalinome.

Pakeliui namo tiesiai paklausiau savo vaikino, kiek jo mamai metų. Čia jis jau nieko nebeprigalvojo ir įvardino jos amžių. 54 metai.

– O, visai jauna,- pasakiau aš. – Ir kodėl tu sakei, kad ji senutė? Dar ir apie kiekvieną savo žingsnį atsiskaitai, lyg negalėtum jai išaiškinti, kad tu jau suaugęs. Lyg ir neturėtų dar būti pas ją kažko senatvinio…

– Taip, aš perdėjau sakydamas, kad mama jau amžiuje,- ramiai atsakė Andrius. – Nes tokį dėmesingą elgesį su pagyvenusia mama tu galėtum suprasti.

Žinodama, kad ji senučiukė, tu jos gailėjai ir netrukdei man pastoviam bendravimui su ja. Dabar žinai, kad ji pakankamai jauna ir netgi ne pensijoje. Tačiau ji priprato nuolat palaikyti ryšį su manimi ir aš nenoriu to atimti iš jos. Aš jos sūnus ir manau, kad tai normalu.

Įdėmiai jį išklausiau ir nekėliau pretenzijų dėl melo apie motinos amžių. Nes pajutau, kad jį suprantu.

Bet ar man reikia santykių su vaikinu, turinčiu tokią totalią kontrolę? Reikia labai gerai pagalvoti…