– Negalima būti tokia kerštinga! Ant kortos mano gyvybė! – rauda tėvas

Tėtušis mane prisiminė, kai prispaudė. Iškart tapau ne išpera, o dukrele, iškart prakalbo apie savą kraują, apie kažkokius Dievo įsakymus.

Tik aš neturiu nė mažiausio noro jam padėti. Numirs – nė ašarėlės neišliesiu. Jis per mano gyvenimą man nei karto nepadėjo, nei karto nepasidomėjo, kaip mano reikalai, o kiek bjaurasčių man prikalbėjo ir pridirbo – nesinori prisiminti.

Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 8 metai. O ir iki to mūsų gyvenimą sunku pavadinti laimingu. Tėvas buvo tikras tironas ir sadistas. Jis mušė motiną, mušė mane. Ir ne girtame svaigulyje, kai sąmonė gęsta, o visiškai blaivia galva.

Netrukus mama ištekėjo už normalaus vyruko, kuris kartą pričiupo tėtušį ir pažadėjo palaidoti betone, jei dar kartą pasirodys regėjimo lauke.

Taipogi patėvis privertė mamą eiti į teismą dėl tėvystės teisių apribojimo, dėl ko aš labai dėkinga. Nežinau, kodėl mama pati nesugalvojo.

Tėvas toliau leido gandus apie mane, apie mamą, tačiau atsargiai, kad šaltinio nebūtų galima nustatyti, nors ir taip aišku, kieno burna tokia purvina.

Po mokyklos išvažiavau į kitą miestą. Norėjosi būti toliau nuo to išsigimėlio, nors mamos ir patėvio aš ilgėjausi. Tačiau ramybė buvo brangesnė. Man 35 metai, mama ir patėvis jau pensijoje.

Tėvo seniai neprisimindavau, ateidavo gandai, kad jis vedė, lyg net vaiką pasidarė, tačiau man buvo neįdomu, nesigilinau į detales.
Po tėvų persikraustymo man nebeliko būtinybės važinėti į gimtąjį miestą, todėl gandai manęs irgi nebepasiekdavo.

Tėtušis apsireiškė pats. Užgriuvo lyg sniegas ant galvos. Paskambino neįprastai tylus, mandagus, paprašė susitikti, pasakė, kad tai gyvybės ir mirties klausimas.

Atrodė blogai, buvo nepanašus į save, labai jau tyliai ir ramiai elgėsi. Net bandė mane apkabinti, tačiau aš atsitraukiau.
Iš pradžių ėmė atgailauti, kad visą mano gyvenimą elgėsi lyg paskutinis niekšas, atsiprašinėjo, varvino ašaras. O manyje augo įsitikinimas, kad jam kažko iš manęs reikia.

Kai pajutau nuovargį nuo visų šių tuščių žodžių ir susiruošiau eiti, tėtušis įsikibo mano rankos ir perėjo prie reikalo. O reikalas buvo rimtas.

Pas jį problemos su sveikata, reikia inksto persodinimo. Ir didelis šansas, kad aš idealus donoras, nes mūsų kraujo grupė ta pati.
Jau nežinau, kokiais būdais jis tai išsiaiškino, tačiau panorėsi gyventi – dar ne tą nuveiksi.

Jis pasakė, kad man reikia atlikti suderinamumo tyrimą. Man reikia? Man nereikia, mano inkstai man visai patinka mano organizme, o šis žmogus, sėdintis priešais mane, man labai bjaurus.

– Bet aš juk tavo tėtis.

Mano viduje sugriuvo kažkokia užtvanka, kuri laikė mano neapykantą tam žmogui.

Kokias 20 minučių pro dantis košiau viską, ką tėtušis pridirbo mano gyvenime, prisiminiau visus pravardžiavimus, kurie liejosi iš jo mano adresu. Kaip jis tyčiojosi iš manęs ir mamos, kaip jis vos manęs neužmušė.

Išsikalbėjus galvoje tapo neįprastai tuščia. Keistas, tačiau malonus pojūtis. Kiek gi visokio šlamšto saugojau dūšioje, o čia išliejau. Atsistojau ir susiruošiau eiti.

– Negalima būti tokia kerštinga! Ant kortos mano gyvybė! – pradėjo raudoti tėtušis.

O aš už jo gyvybę cento pagailėsiu. Man nusispjaut ant to žmogaus. Per daug bjaurasčių jis padarė man ir mamai. Taigi, šuniui šuniška mirtis. Nors dėl šuns aš buvau pasiruošusi padaryti daugiau, nei dėl šito žmogaus.

Tėtušis dar kelis kartus bandė su manimi pasikalbėti, tačiau aš neturiu jokio noro. Padėti jam nesiruošiu, net jei pasirodyčiau vieninteliu žmogumi pasaulyje, kuris gali tai padaryti. Tegu miršta, bus gaivesnis oras.