Ryžausi gimdyti 45-erių, kad nelikčiau viena

Mano dukrai Laurutei dabar 10 metų. Ji dar visai vaikas – ilgakojė, rudaplaukė, liesutė mergaitė. Ji – mano džiaugsmas.

Mano vyras Jurgis žuvo. Sūnus ir dukra užaugo, išvyko mokytis. Į gimtąjį kaimą negrįžo. Susituokė, susilaukė vaikų.

O aš jaučiausi tokia vieniša. Štai tada ir nusprendžiau pasigimdyti dar vieną vaiką. Tik štai nuo ko? Juk mūsų kaime visai mažai vyrų liko.

Tačiau nusprendžiau neatsisakyti minties tapti mama. Net tai, kad man buvo jau 44 metai, manęs nesustabdė.

Žodžiu, nusprendžiau gimdyti vaiką nuo mūsų vietinio krosnininko. Pakviečiau jį suremontuoti krosnį. Stalą padengiau po to, kai jis viską padarė. Išgėrėme, pasikalbėjome ir viskas gavosi.

Kai sužinojau, kad pastojau, buvau labai laiminga. Tačiau daugiau niekas tuo nesidžiaugė. Brolis barėsi, kad gėdą užtraukiau. Vietinės moterys galvojo: nuo ko aš pastojau, gal būtent nuo jos vyro.

Tačiau manęs tai visiškai nejaudino. Net tai, kad sūnus ir dukra po Laurutės gimimo ėmė rečiau skambinti ir rašyti, nesumažino mano džiaugsmo gimus dukrai.

Laurutė augo tokia protinga: ir klusni, ir valgyti anksti išmoko gaminti. Žodžiu, mamos džiaugsmas ir pagalbininkė. Labai džiaugiausi, kad ryžausi gimdyti tokiame amžiuje.

Laurutė dar nesupranta, kodėl jos tikras dėdė nenori su ja bendrauti, kodėl jos brolis ir sesuo nė karto pas mus neatvažiavo per tiek metų.

Na ir gerai. Galbūt mes išvis greitai iš mūsų kaimo išvažiuosime ir ilgai bei laimingai gyvensime kitoje vietoje…