Netikra sesuo gavo visą tėvo palikimą, o man jis paliko tik kaktusą. Ji sakė: «Tau jau 42, ir tu nesusilaukei jo anūkų. Tegul šis augalas tau bus draugas». Praėjus 9 savaitėms, persodindama jį, aptemau…

Tėvas mirė staiga. Netikėtas infarktas. Laidojimo metu stovėjau šone, stebėdama, kaip netikra sesuo priima užuojautą, apsimetusi nesugniuždyta skausmu. Mes niekada nebuvome arti viena kitos — ji buvo antrosios tėvo žmonos dukteris, atsiradusi mūsų gyvenime, kai man buvo dvidešimt. Ji visad laikė mane konkurente dėl tėvo dėmesio.

Po savaitės notaras paskelbė testamentą. Sesuo gavo namą, automobilį, banko sąskaitas — visą akivaizdų turtą. Man — seną dygliuotą kaktusą keramikiniame vazone, kuris stovėjo tėvo kabinete tiek metų, kiek aš save pamenu.

Sesei neišvengė ironiška šypsena.

— Aš turiu tris vaikus, — sakė ji globėjišku tonu. — Aš daviau tėvui giminės tęstinumą. O tu… tau jau keturiasdešimt dveji, ir tu jam taip ir nepalikai palikimo. Tegul šis augalas būna tau draugas tuščioje tavo buto erdvėje.

Aš tylėdama pasiėmiau kaktusą. Nesiginčijau, nieko neįrodinėjau. Tiesiog paėmiau dygliuotą vazoną ir padėjau ant palangės. Laistydavau kas dvi savaites, kaip tai darydavo tėvas, ir kiekvieną kartą prisimindavau, kaip vaikystėje jis man pasakojo apie šį augalą. Sakydavo, kad jis ypatingas, kad reikalauja kantrybės ir rūpesčio.

Praėjo devynios savaitės. Kaktusas pradėjo atrodyti nesveikai — žemė vazone susėdo, todėl nusprendžiau persodinti jį į šviežią dirvą. Atsargiai ištraukiau augalą, nuėmiau seną žemę nuo šaknų. Ir tada pamačiau kažką blizgančio, įstrigusį tarp šaknų.

Mažas raktelis. Sidabrinis, su graviruotu numeriu šone.

Rankos pradėjo drebėti. Išvaliau raktelį nuo žemės ir vazoną apačioje radau susuktą popieriaus lapelį, užsandarintą skaidriu plastikiniu maišeliu. Drebančiais pirštais jį išvyniojau.

“Mano brangioji dukra. Jei tai skaitai, reiškia, kad pasirūpinai kaktusu, kaip aš tikėjausi. Šis raktas atidaro spintelę numeris 847 pagrindiniame banko skyriuje. Ten yra viskas, ką norėjau tau palikti. Namas ir automobilis — tai išorė, parodymas tiems, kas meilę matuoja pinigais. Tikruosius turtus patikiu tai, kuri nesivaiko palikimų, bet vertina prisiminimus. Tu visada mane supratai geriausiai. Atsiprašau, kad teko surengti tokį spektaklį. Tavo tėvas.”

Aš verkiau, laikydama laišką rankose. Tėvas viską žinojo. Žinojo, kad sesuo tik domisi pinigais. Žinojo, kad aš ateisiu prie jo kapo ne dėl turto, o paprasčiausiai, kadangi mylėjau jį.

Kitą dieną nuėjau į banką. Širdis daužėsi taip, kad vos kvėpuodavau. Tarnautojas patikrino dokumentus, palydėjo mane į saugyklą. Atidarė spintelę.

Viduje buvo dokumentų aplankai. Bendrovių akcijos, ofšorinės sąskaitos, obligacijos. Neinu į finansus, bet net man buvo aišku — tai turtas, kuris kelis kartus viršijo viską, ką gavo sesuo.

Ir dar vienas laiškas.

“Taupiau tai visą gyvenimą, dirbdamas tyliai, be pompastikos. Tavo pamotė ir jos duktė manė, kad aš tiesiog kuklus darbuotojas su vienu namu. Jos klydo. Norėjau palikti viską tau, bet žinojau, — jei padarysiu tai tiesiogiai, prasidės teismai, skandalai, kaltinimai. Todėl sugalvojau šį būdą. Kaktusas — mūsų su tavimi paslaptis. Prisimeni, kaip vaikystėje tu viena man padėjai juo rūpintis? Žinojau, kad tu jo neišmesi, neatiduosi. Būk laiminga, mano mergaite. Tu to nusipelnei.”

Po trijų dienų sesuo paskambino. Balsas drebėjo nuo įniršio ir nevilties.

— Tu turi grąžinti man kaktusą. Nedelsiant. Žinau, kad ten kažkas yra. Radau tėvo senus užrašus, ten buvo užuominų…

Aš ramiai atsakiau:

— Kaktusas lieka pas mane. Tėvas jį paliko man, ir aš juo rūpinsiuosi, kaip jis liepdavo.

Ji rėkė, grasino, reikalavo. Bet aš tiesiog padėjau ragelį.

Praėjo keli mėnesiai. Tęsiu gyvenimą savo bute, einu į darbą. Nieko neišoriškai nepasikeitė. Bet dabar aš turiu finansinę laisvę, apie kurią nesvajojau. Galiu keliauti, padėti labdaros fondams, užsiimti tuo, ką myliu.

O kaktusas stovi ant palangės. Laistau jį kas dvi savaites ir kiekvieną kartą dėkoju tėvui — ne už pinigus, o už tai, kad jis žinojo: tikroji vertybė slypi ne parodytame dosnumoje, o tylioje išmintyje.

Sesuo nebeskambina. Girdėjau, kad ji pardavė namą — jį išlaikyti pasirodė per brangu, o tėvo skolų, apie kurias ji nežinojo, irgi nemažai buvo. Namas, kuris atrodė pagrindiniu laimikiu, pasirodė našta.

O aš išmokau suprasti: kartais didžiausia vertė slypi ten, kur niekas neieško. Sename vazone. Dygliuotame augale. Kantrybėje ir rūpestyje.

Ar jūs galėtumėte išlaikyti orumą, paveldėję tik kambarinį augalą, kol kiti dalinasi namą ir automobilį? Ar nuoskauda nugalėtų?