Norėdamas išgelbėti šeimininką, ištikimas šuo tempė jį virve 3 kilometrus, kad jis nesušaltų

Sniego audra prasidėjo netikėtai. Dar ryte saulė nerūpestingai apšvietė apsnigtus kalnus, o iki pietų dangų užklajojo pilki debesys, kurie tuoj pat prasiveržė vėjo siautuliu ir spygliuotais sniego kristalais. Martynas, gyvenantis mažo kalnų miestelio pakraštyje, nebuvo pasirengęs tokiai orų kaitai. Jis išėjo patikrinti medžioklės trobelės miške, kur paprastai laikydavo atsargas ir įrankius, nesitikėdamas, kad grįždamas viskas pakryps netikėta linkme.

Kartu su Martynu ėjo jo ištikimas šuo, vardu Bruno. Bruno buvo didelis, stiprus šuo su galingomis letenomis ir protingomis rudomis akimis. Nuo vaikystės jis lydėdavo šeimininką visose pasivaikščiojimuose ir žygiuose. Martynas negalėjo įsivaizduoti geresnio kompaniono: Bruno išsiskyrė ramia prigimtimi, nepaprasta sumanumu ir noru visada padėti.

Audra įsisiūbavo rimtai, ir keliai iškart užnešti sniegu, o takeliai pasimetė tarp pusnių. Matomumas kritiko beveik iki nulio, o spygliuotas vėjas tarsi plakė veidą, priversdamas primerkti akis ir trinti jas. Martynas, bandydamas susiorientuoti, vaikščiojo pagal išlikusias žymes, tačiau netikėtai suklupo ir stipriai nukrito ant sniegu uždengto medžio kamieno. Sušukęs, jis pajuto aštrų skausmą kojoje: atrodė, kad ją išniro arba lūžo. Skausmas varžė judesius, galva pradėjo svaigti. Beliko tik viena – šaukti pagalbos, tačiau aplinkui viešpatavo baltas nebylus chaosas.

Bruno akimirksniu suprato, kad šeimininkas blogai jaučiasi. Jis pulicedžops prie Martyno, laižydamas jam rankas, lyg sakydamas: „Laikykis, nepasiduok!“ Tačiau vilties sulaukti greitos pagalbos nebuvo: artimiausi namai buvo už trijų kilometrų nuo tos vietos, o tokiu oru niekas nerizikuotų išeiti, nežinodamas, kad kažkur tamsoje reikia gelbėtis.

Martynas jautėsi beviltiškai, bet vis dėlto aiškiai suprato: jei jie čia liks, greitai sušals. Tuomet jį aplankė idėja: jis turėjo su savimi tvirtą virvę, kuria naudodavosi trobelės remontui. Viena ranka, kentėdamas skausmą, Martynas surado ją kuprinėje ir pradėjo pririšti prie juosmens. Tada tyliai pašaukė Bruno, žvelgdamas jam į akis: „Berniuk, ar patempsi mane?“ Šuo dėmesingai žiūrėjo į šeimininką, tarsi sugėręs kiekvieną žodį.

Priešryšęs virvės galą prie Bruno plataus antkaklio, Martynas pabandė pakilti: skausmas buvo nepakeliamas, bet nieko kito neliko. Šuo, pajutęs įtampą ant virvės, lėtai pasitempė į priekį. Iš pradžių jis judėjo atsargiai, žvalgydamasis, kad įsitikintų, jog Martynas seka jį. Tačiau netrukus suprato, kad reikia didinti pastangas, ir pradėjo įnirtingai prasiskinti kelią per gilų sniegą.

Trijų kilometrų kelias audroje atrodė besikartojantis per amžinybę. Martynas beveik neteko sąmonės nuo skausmo ir šalčio, o Bruno įtempė visas jėgas: krūtine atidalino sniego pusnis, sunkiai kvėpavo, bet nesustojo, nuolat padėdamas Martynui įveikti užneštas vietas. Trumpose atsikvėpimo pertraukose šuo sugrįždavo pas šeimininką, kad įsitikintų, jog tas yra gyvas ir neatsietas nuo virvės. Bruno galėjo palikti jį ir pasislėpti ramiau vietoje, bet atsidavimas neleido nei akimirkai palikti žmogaus, su kuriuo jis praleido visą gyvenimą.

Kai jie pagaliau pasiekė kaimo pakraštį, Martynas beveik nebejautė kojų ir rankų nuo šalčio. Bet pirmojo namo lange degė blanki šviesa. Bruno sustojo prie prieangio ir liūdnu lojimu pašaukė žmones. Sučirškusi durys prasivėrė, ir šeimininkas baisiai suvokė, kas nutiko. Po kelių minučių Martynas buvo perneštas į šilumą, iškviestas gydytojas, o Bruno, nepalikdamas šeimininko, tyliai atsigulė prie jo kojų, lyg tikrindamas, ar viskas gerai.

Tą vakarą mieste kalbėjo tik apie neįtikėtiną šuns drąsą, kuris dėl Marcytės išgelbėjimo įveikė tris kilometrus žiaurioje vėju, tiesiogine prasme patempdamas sužeistą šeimininką. Martynas, atsigaudamas nuo šoko, pirmą kartą apgailestavo, kad negalėjo rasti žodžių, kad padėkotų ištikimam draugui. Bet galbūt šiuose santykiuose žodžiai ir nebuvo reikalingi. Pakako to, kad Bruno, nepaisydamas šalčio, skausmo ir pavojaus, be abejonių ėjo į priekį, vadovaujamas vieninteliu noru — išgelbėti tą, kurį mylėjo labiausiai.

Vėliau, kai audra nurimo ir žiema vėl parodė, kokia be galo negailestinga gali būti, Martynas ilgai sėdėjo šalia savo šuns, glostydamas jo tankią kailį ir galvojo apie tai, kaip trapus gali būti gyvenimas ir kokia stipri yra atsidavimo galia. Juk kartais, kad sušilti, reikia ne tik šilto pledo ir karštos arbatos, bet ir ištikimo draugo, pasiruošusio net sunkiausiu momentu ištiesę ranką gelbėjimo virvės.