Idomybes

Ori senatvė laikosi ant trijų banginių: Viktorijos Tokarevos taisyklės

„Senatvė – laimingiausias metas, šiame amžiuje jau į viską nusispjaut! Kas myli, kas nemyli, kas
paskambins, kas nepaskambins, kas mes, kas paliks, ir taip gerai…“

Rašytoja Viktorija Tokareva viename interviu pasakė: „Su metais man pasidarė geriau gyventi“. Ji
tvirtina, kad jaunystė – tai nerimo ir abejonių metas, dar nežinai, kas tu toks ir ko tau iš tiesų reikia iš
gyvenimo.

Dėl daug ko reikia pakovoti ir tu iki galo neįsitikinęs – ar susidorosi? Jaunystėje amžinai ko nors trūksta:
meilės, būsto, pinigų, žinių.

Susumavus gauname nepasitikinčio savimi, savo ateitimi žmogaus portretą. Laimingais moka būti tik
seniai. Senatvėje nėra ateities, bet būtent tas faktas ir leidžia mėgautis gyvenimo procesu, grožėtis
kiekviena diena. Žmonės darosi labai jautrūs ir atkreipia dėmesį į tuos dalykus, kurių anksčiau
nepastebėdavo.

Štai ką sakė 80-metė Tokareva savo interviu:

„Pirmoje gyvenimo pusėje labai daug vietos užima meilė ir visokios aistros. Dar daug laiko atima darbas,
į kurį, nors ir pats nesupranti, reikalingas jis tau ar ne, lakstai kaip zuikis, kad tik uždirbtum pinigų…

O paskui ateina momentas, kai visa, kas nereikalinga, „atsisluoksniuoja“ ir tu supranti, koks šaunuolis
Kūrėjas, kad sukūrė štai tokį dangų, štai tokius medžius ir tave.“

Ir galima ramiai sėdėti, žiūrėti į dangų, į medžius ir niekur nebėgti.

Apie „niekur nebėgti“ labai gerai pasakyta. Tiesiog budistų išmintis. Kiek gyvenimiškos energijos praryja
skuba…

Gal būtent todėl pagyvenę žmonės svajoja palikti didelį miestą ir persikelti į tylią vietovę, kad mėgautųsi
amžinais peizažais?

Vokiečių filosofas Arturas Šopenhaueris mąstė apie tai, kodėl pagyvenę žmonės sąmoningai pasirenka
vienatvę. Ir laimingi tame savo ritmo, ramybės ir tylos režime.

Susivienijus su gamta galima semtis jėgų. O štai bendravimą su žmonėmis reikia minimalizuoti.

Viktorija Tokareva apsiriboja siauru artimųjų ratu ir visiškai abejinga publikos dėmesiui ir pašalinei kritikai:
„Senatvė – tai laimingiausias metas, šiame amžiuje jau į viską nusispjaut! Kas myli, kas nemyli, kas
paskambins, kas nepaskambins, kas mes, kas paliks, ir taip gerai.

Šiame amžiuje galima skaityti geras knygas, klausytis muzikos, valgyti skanų maistą, nebijant susigadinti
figūros ir mylėti savo šeimą, kokia ji bebūtų. Štai ir viskas. Ateina ramybės, komforto ir visiškos
nenuginčijamos laimės pojūtis“.

3 orios senatvės punktai

Rašytoja prisipažino, kad jos laiminga ir ori senatvė laikosi ant 3 banginių:

– Pirmasis – tai vaikai ir anūkai ir net proanūkiai.

– Antroji laimė – tai profesija. Aš labai myliu savo profesiją, ji man užima pusdienį, ir tą pusdienį
man labai įdomu gyventi. O įdomiai pragyvenus nors pusdienį, jau galima laikyti save laimingu
žmogumi.

– Ir trečioji mano laimė – tai mano namas. Aš jį pasistačiau už savo pinigus, uždirbtus sąžiningu ir
gražiu darbu. Negaliu pasakyti, kad jis apstatytas labai skoningai, tačiau man ten patinka.

Anūkai ir vaikai, šviesus protas, jaukus būstas – ko dar reikia tam, kad sustotum ir pasigrožėtum savo
kelio saulėlydžiu?

Related Articles

You cannot copy content of this page