Be kojų, bet su valia: kaip jauna motina neteko galūnių, bet neprarado jėgų gyventi toliau

Elin Rantatalo neteko kojų ir pirštų ant rankų, pasigavusi pavojingą infekciją poilsiaudama Gran Kanarijos saloje.

Nekrozinis fascitas naikino jos kūną. Moteris iškart grįžo namo į Švediją, kur buvo įvesta į medicininę komą 3 savaites. Atsigavusi ji pamatė, kad jai amputavo abi kojas. Tik vyro Ole ir dviejų vaikų meilės ir palaikymo dėka Elin sugebėjo pradėti viską nuo balto lapo ir gyventi aktyvų turiningą gyvenimą.

33 metų moteris buvo šoke, kai pabudo ir suprato, kad neteko kojų. Iki ligos Elin buvo sėkminga kirpyklos savininkė, laiminga žmona ir aktyvi mama. Ji nekantriai laukė atostogų Gran Kanarijoje, kur išvyko su šeima 2019-ųjų kovą. Iškart po atvykimo į viešbutį švedė pajuto mirtiną nuovargį, bet viską nurašė ilgam skrydžiui. Sekančią dieną jai suskaudo dešinę ranką ir prasidėjo karštinė. Netrukus atsirado haliucinacijos ir Elin neteko sąmonės.

Atlikus tyrimus vietos klinikoje moterį iškart išvežė į ligoninę. Jos būklė staigiai blogėjo: skausmas nuo peties perėjo iki liemens, o kūnas ėmė juoduoti. Atsibudusi Elin sužinojo, kad komoje praleido 3 savaites. Vidaus organai pradėjo atsisakyti ir jos sutuoktiniui pasakė, kad žmona gali neišgyventi. Laimei, baisiausia neįvyko.

Jauną motiną pervežė namo į Švediją. Ji sužinojo, kad užsikrėtė bakterine infekcija, sukelta A grupės streptokoko, kuris sukėlė septinį šoką. Elin išgyveno per stebuklą, tačiau neteko kojų ir rankų pirštų. 2019 gegužę jai atliko amputaciją, kad išgelbėtų gyvybę.

Iš pradžių Elin buvo sunku priimti savo kūną. Moteris praleido ligoninėje dar mėnesį ir namo grįžo birželio pradžioje. Jai teko priprasti prie naujo gyvenimo būdo ir neįgaliojo vežimėlio. Tik sutuoktinio ir vaikų palaikymas suteikė jėgų judėti toliau. Netekusi rankų pirštų, švedė daugiau negalėjo dirbti mėgstamo darbo kirpykloje.

Tačiau viskas ėmė tvarkytis, kai jauna motina užsidėjo protezus. Iš pradžių vaikščioti su jais buvo skausminga ir sunku, tačiau Elin jautėsi laiminga, savarankiškai žengdama pirmuosius žingsnius. Vyras nuolat jai sako, kad ji liko tokia pat graži, o vaikai greitai priprato prie jos naujųjų „kojų“.

Dabar moteris didžiuojasi, kad daug ką išmoko daryti dirbtinėmis galūnėmis. Ji studijuoja naują profesiją ir nori išmokti bėgioti su protezais. Elin stengiasi nugyventi kiekvieną dieną turiningai ir ryškiai, kad pasimėgautų kiekviena minute.

Savo pavyzdžiu švedė įkvepia kitus nepasiduoti, nepaisant nieko, juk neįgalumas – ne nuosprendis.