Idomybes
Mama visiems skundžiasi, kad mes ją badu mariname, nors tiesiog laikomės gydytojo rekomendacijų
Jau visi kaimynai, giminaičiai ir draugai girdėjo liūdną istoriją, kaip aš badu marinu savo pačią mamą. Kaip dar mane žemė nešioja! Man jau tiek kartų išsakė savo nuomonę šiuo klausimu, kad jau nebekreipiu dėmesio. Mama gali būti labai įtikinanti, kai to nori. Ji su didžiausiu dramatizmu pasakoja apie mano daromus “siaubus”, pamiršdama paminėti, kad mes tiesiog laikomės gydytojo rekomendacijų.
Aš gimiau vėlai, kai mano mamai jau buvo 45 metai. Turiu vyresnį brolį ir seserį, tarp mūsų yra apie 10 metų skirtumas.
Mūsų šeima didelė ir draugiška, bet gyvenimas mus išblaškė po įvairius miestus. Aš likau gyventi gimtajame mieste su mama. Susitinkame visi kartą per metus, o likusį laiką bendraujame telefonu, per socialinius tinklus ar vaizdo skambučiais.
Aš turiu savo šeimą – vyrą ir du vaikus, vienas jau eina į mokyklą, kitas – į darželį. Gyvename nuosavame name. Mamai, kuri gyvena tame pačiame mieste, stengiuosi skambinti kasdien. Mažiausiai kartą per savaitę ją aplankau, o jei pasiseka, tai ir dažniau. Ji jau senyvo amžiaus ir jai reikia pagalbos.
Mama pensijoje jau seniai, bet visiškai darbą paliko tik prieš dvejus metus. Nuo to laiko jos sveikatos problemos pradėjo blogėti. Anksčiau ji judėjo visą dieną, o dabar beveik visą laiką leidžia prie televizoriaus. Su draugėmis retai susitinka, o ant suolelio kieme sėdėti nemėgsta.
Dėl tokio gyvenimo būdo mama ėmė sparčiai priaugti svorio. Ji visada buvo linkusi priaugti papildomų kilogramų, kaip ir aš, beje, bet anksčiau su tuo sėkmingai kovojo. Jos darbe reikėjo daug judėti, nors skaniai pavalgyti mama visada mėgo. Dabar gi nėra jokio krūvio, o pati savęs priversti judėti nenori.
Aš tai pastebėjau, bet ne iki galo suvokiau, kokių problemų tai gali atnešti. Man akys atsivėrė, kai mama pateko į ligoninę dėl problemų su kasa. Tada paaiškėjo, kad jos kraujyje labai padidėjęs cukraus kiekis. Mes labai išsigandome, kai nesulaukėme mamos skambučio, o kaimynės pasakė, kad ją išvežė į ligoninę.
Ligoninėje mama praleido apie dvi savaites. Ji manė, kad galėjo būti išrašyta anksčiau, bet gydytojai nesutiko. Prieš išrašant mamą, pasikalbėjau su gydytoju. Jis pasakė, kad jos amžiuje labai pavojinga storėti, ir būtinai reikia sekti cukraus kiekį kraujyje. Gydytojas davė dietos rekomendacijas, kurių reikėjo laikytis.
Mama grįžo namo, savaitę laikėsi nustatytos dietos, bet paskui pradėjo sau leisti nuolaidas. Pametė fizinius krūvius, vėl pradėjo valgyti saldumynus ir miltinius produktus. Netrukus sekė naujas krizės etapas – po mėnesio mama vėl pateko į ligoninę.
– Kodėl melavai, kad laikaisi dietos ir vaikštai pasivaikščioti? – Užsipuoliau ją per pirmąjį vizitą.
Taip ir buvo – mama telefonu sakė, kad daro viską, ką liepė gydytojas, o aš neturėjau galimybės patikrinti – mažylis sirgo, buvome namuose.
Mama tik tyliai nusuko akis ir nieko neatsakė. Dar kartą pasikalbėjau su gydytoju, jis pasakė, kad be dietos ir fizinio krūvio mama pati sau trumpina gyvenimą. Jai buvo paskirti vaistai ir injekcijos. Tada priėmiau sprendimą parsivežti mamą į mūsų namus bent mėnesiui, kad ji įprastų laikytis režimo prižiūrint man. Injekcijas taip pat aš jai pati daryčiau.
Mama labai apsidžiaugė, kai išgirdo, kad mėnesį pabus pas mus – galės prižiūrėti anūkus, ir nebus viena namuose. Man taip pat tai atrodė geriausias sprendimas. Vaikai ją myli, vyras su anyta gerai sutaria, o man taip bus ramiau.
Tačiau mama prarado entuziazmą, kai pamatė, kad aš griežtai ketinu laikytis gydytojo paskirtos dietos. Kad mamai būtų lengviau, mes su vyru nusprendėme taip pat pereiti prie sveikesnės mitybos, mums tai irgi nepakenks. Atskirai gaminau tik vaikams.
Mamos sveikata pradėjo taisytis, tačiau jos charakteris pablogėjo. Ji pradėjo zyzti, skųstis ir reikalauti, kad ją vežtume atgal namo.
Po dviejų savaičių man paskambino iš pradžių brolis, paskui sesuo – abu pasipiktinę. Pasirodo, mama jiems paskambino ir apsiašarojusi papasakojo siaubingą istoriją, kaip aš ją marinu badu. Iš manęs reikalavo paaiškinimų. Buvau šokiruota, kaip mama galėjo taip interpretuoti mano veiksmus.
Aš papasakojau šeimai, kas iš tiesų vyksta, kodėl mama gyvena pas mus ir kuo mes maitinamės. Ypač pabrėžiau, kad mes su vyru irgi esame perėję prie dietos, kad palaikytume mamą. Tada nuomonės išsiskyrė.
Sesuo pasakė, kad aš neturėčiau kištis į mamos gyvenimą, nes ji suaugusi moteris, o dieta ją tik nervina, kas irgi kenkia jos sveikatai. Jeigu ji jau skambina ir verkia, kad jos dukra marinuoja ją badu…
Brolis mane palaikė, sakydamas, kad elgiuosi teisingai. Jei mama pati negali savęs kontroliuoti, jai reikia padėti. Tai galiausiai dėl jos pačios gerovės. Jis būtų padaręs tą patį.
Bandžiau su mama dar kartą apie tai pasikalbėti, bet vos tik pradedu – ji pradeda verkti ir šnekėti nesąmones, kad gal jau leistume jai ramiai numirti, visiems nuo to bus lengviau.
Ir dabar aš nežinau, kaip elgtis – toliau būti „priešu“, kad mama būtų sveikesnė, ar numoti ranka, vežti ją namo ir leisti jai daryti, ką nori. Juk ji suaugęs žmogus.