Pasakėčia: kame gyvenimo prasmė?

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, kame gyvenimo prasmė?

– Kieno? – nustebo Mokytojas.

Mokinys, truputį pagalvojęs, atsakė:

– Aplamai. Žmogaus gyvenimo.

Mokytojas giliai atsiduso, o paskui pasakė mokiniams:

– Pabandykite atsakyti…

Vienas mokinys tarė:

– Galbūt meilėje?

– Neblogai,- pasakė Mokytojas,- bet negi vien meilės pakanka, kad gyvenimo saulėlydyje pasakytum „aš gyvenau ne veltui“?

Tada kitas mokinys ištarė:

– Mano manymu, gyvenimo prasmė tame, kad po savęs kažką paliktum amžiams. Kaip, pavyzdžiui, tu, Mokytojau!

– Ech, – nusišypsojo Mokytojas,- jei mažiau tave pažinočiau, galėčiau palaikyti padlaižiavimu… Tu nori pasakyti, kad dauguma žmonių gyvena veltui?

Trečiasis mokinys neryžtingai pasvarstė:

– O galbūt jos ir nereikia ieškoti, tos prasmės?

– Nagi nagi, – susidomėjo Mokytojas,- paaiškink prašau, kodėl taip galvoji!

– Man atrodo,- pasakė mokinys, – kad, jei tu keli šį klausimą, tai, visų pirma, tikslaus ir galutinio atsakymo vis tiek nerasi, visą laiką abejosi, antra, kokį atsakymą tu beatrastum, vis tiek atsiras kažkas, kas su tavimi ginčysis… Taip visas gyvenimas ir praės jo prasmės paieškose…

– Tai yra, – nusišypsojo Mokytojas,- gyvenimo prasmė tame, kad?…

– Gyventume? – tarė mokinys.

– Mano manymu, tai – atsakymas! – ir Mokytojas gestu parodė, kad pamokos šiandien baigtos.